Skiauterėtasis tritonas (lot. Triturus cristatus) – salamandrinių (Salamandridae) šeimos uodeguotasis varliagyvis. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pats didžiausias iš Europoje gyvenančių tritonų.
Pavasarį ir vasarą aptinkamas upių senvagėse, kūdrose. Tipiškas vandens buveinės plotas yra 25-500 kvadratinių metrų; didesniuose tritonų lervutes dažniau suėda žuvys, neleisdamos atsinaujinti populiacijai. Geriausiai jiems tinka negilūs vandens telkiniai su seklesniais plotais, kurių dugnas padengtas smėliu arba moliu.
Pagrindinės nykimo priežastys – buveinių pokyčiai, vandens telkinių rūgštėjimas arba užteršimas, ypač cheminiais preparatais, esančiais insekticiduose ir herbiciduose, taip pat natūralių pievų sunykimas, kūdrų užaugimas, žuvų užveisimas tritonų gyvenamuose telkiniuose.
Kūno viršus pilkai juodas ar tamsiai rudas, pilvas išmargintas oranžinėmis ir juodomis dėmėmis. Tuoktuvių metu patinams užauga nugaros skiauterė dantytu kraštu, kuri ties uodegos pamatu nutrūksta arba pažemėja, o uodegoje vėl paaukštėja. Patinai gali išaugti iki 18 cm, patelės – iki 20 cm, bet Lietuvoje jie daugiausia būna 12-14 cm ilgio.
Skiauterėtojo tritono gyvenimo ciklas skirstomas į nesiveisimo (vandens) ir veisimosi (sausumos) periodus. Rudenį ir žiemą jis daugiau laiko praleidžia sausumoje, o iš žiemojimo slėptuvių išlenda dirvos temperatūrai pakilus iki 5 °C. Dar labiau atšilus keliauja į veisimosi kūdras, kur patinai pirmi užsiima poravimui tinkamas vietas. Patinai vilioja pateles ne tik spalvinga skiautere, bet ir šokdami tuoktuvių šokį. Apvaisinimas vidinis: patino padėtas spermatoforas turi patekti į patelės kloaką, iš kur keliauja į kiaušintakius. Patelės padeda apie 200–300 kiaušinėlių, kuriuos po vieną ar grandinėlėmis po 2-3 prilipina apatinėje vandens augalų lapų pusėje.
Lervos išsirita maždaug po 3 savaičių, būna 10 – 12 mm ilgio.[1] Jų metamorfozė baigiasi po 10-14 savaičių, tokiu atveju liepą ar rugpjūtį tritonų jaunikliai išlipa iš vandens. Sausumoje jie praleidžia 3-5 metus, kol sulaukia lytinės brandos.
Nuo veisimosi telkinio tritonai nutolsta ne daugiau kaip 500 m. Brandus lapuočių miškas, esantis arti kūdros, kuriame gausu maisto ir vietų slėptis, labai padidina tritonų išgyvenimo tikimybę. [2]
Skiauterėtieji tritonai dažniausiai minta dugne gyvenančia gyvūnija, pavyzdžiui, dėlėmis, sraigėmis ir vandens asiliukais, kartais ėda ir paprastuosius tritonus. Medžioja prieblandoje arba sutemus.
Skiauterėtasis tritonas (lot. Triturus cristatus) – salamandrinių (Salamandridae) šeimos uodeguotasis varliagyvis. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pats didžiausias iš Europoje gyvenančių tritonų.
Pavasarį ir vasarą aptinkamas upių senvagėse, kūdrose. Tipiškas vandens buveinės plotas yra 25-500 kvadratinių metrų; didesniuose tritonų lervutes dažniau suėda žuvys, neleisdamos atsinaujinti populiacijai. Geriausiai jiems tinka negilūs vandens telkiniai su seklesniais plotais, kurių dugnas padengtas smėliu arba moliu.
Pagrindinės nykimo priežastys – buveinių pokyčiai, vandens telkinių rūgštėjimas arba užteršimas, ypač cheminiais preparatais, esančiais insekticiduose ir herbiciduose, taip pat natūralių pievų sunykimas, kūdrų užaugimas, žuvų užveisimas tritonų gyvenamuose telkiniuose.
