Vandeniniai čiuožikai (Gerridae) – straubliuočių (Hemiptera) būrio blakių (Heteroptera) pobūrio šeima. Prisitaikę judėti vandens paviršiumi – jų anatomija leidžia paskirstyti kūno svorį taip, kad jis išsilaikytų ant vandens paviršiaus įtempimo plėvelės. Plėšrūs. Žinoma daugiau kaip 1 700 vandeninių čiuožikų rūšių. Dauguma jų gėlavandenės, tačiau Halobates genties čiuožikai gyvena vandenynuose.
Kaip ir visos blakės, vandeniniai čiuožikai turi duriamąjį–siurbiamąjį burnos aparatą ir iki pusės sukietėjusius priekinius sparnus. Visas kūnas padengtas mikroskopiniais plaukeliais, kurie atstumia vandenį ir neleidžia vabzdžiui sušlapti. Čiuožikų antros ir trečios poros kojos itin ilgos, todėl kūno svoris paskirstomas didesniame vandens paviršiuje. Pirmos poros kojos trumpesnės ir pritaikytos sučiupti grobį.
Vandeniniams čiuožikams būdingas sparnų išsivystymo polimorfizmas – tos pačios rūšies atstovai gali turėti gerai išvystytus, trumpus arba visai neišsivysčiusius sparnus.[1] Sparnai leidžia šiems vabzdžiams plisti, tačiau prideda svorio kūnui ir gali sušlapti, todėl vandens paviršiuje paprasčiau išgyventi besparniams vandeniniams čiuožikams.
Kaip ir visoms blakėms, vandeniniams čiuožikams būdinga nepilna metamorfozė – iš kiaušinių išsirita ne lervos, o mažyčius suaugėlius primenančios nimfos. Nimfos neriasi 5 kartus, kol pasiekiama suaugėlio stadija. Kiaušiniai dedami po vandeniu ant augalų ar akmenų.[2] Žiemoja suaugėliai.
Vandeniniai čiuožikai (Gerridae) – straubliuočių (Hemiptera) būrio blakių (Heteroptera) pobūrio šeima. Prisitaikę judėti vandens paviršiumi – jų anatomija leidžia paskirstyti kūno svorį taip, kad jis išsilaikytų ant vandens paviršiaus įtempimo plėvelės. Plėšrūs. Žinoma daugiau kaip 1 700 vandeninių čiuožikų rūšių. Dauguma jų gėlavandenės, tačiau Halobates genties čiuožikai gyvena vandenynuose.
