Merirokko (Amphibalanus improvisus tai Balanus improvisus) on ainoa Itämeren pohjoisosassa esiintyvä siimajalkainen äyriäinen.
Merirokko on varhaisimpia tunnettuja Itämereen saapuneita vieraslajeja. Ensimmäiset havainnot ovat 1840-luvulta.[2] Sen maantieteellistä alkuperää ei varmuudella tunneta,[1] joskin Amerikkaa on pidetty todennäköisenä lähtöalueena. Se on todennäköisesti levinnyt alueelta toiselle vesiliikenteen avulla laivojen ja veneiden pohjassa. Merirokon laivojen pohjiin kiinnittyminen aiheuttaa myös haittoja laivaliikenteelle erityisesti kustannusten nousuna.[3]
Toukkavaiheen läpikäytyään merirokko kiinnittyy pysyvästi kiinteään alustaan kuten kallioon, kiveen, simpukan kuoreen (usein elävään sinisimpukkaan) ja myös ihmisen tekemiin rakenteisiin kuten laitureihin, poijuihin ja alusten pohjiin.[2] Alustaan kiinnittynyt valkoinen, kartiomainen kalkkikuori on yleensä alle 1 cm halkaisijaltaan.
Merirokko on hermafrodiitti ja voi siis toimia sekä koiraana että naaraana.
Merirokko viihtyy erityisesti murtovesissä, Itämeren ulkopuolella yleensä jokien estuaareissa. Laivoihin kiinnittyneenä se on levinnyt laajasti ympäri maailman lauhkeisiin vesiin. Se on levinnyt myös Kaspianmereen.
Suomessa merirokko leviää koko ajan pohjoisemmaksi. 2011 oli ensimmäinen kesä jolloin se saavutti Vaasan korkeuden.lähde?
Merirokko (Amphibalanus improvisus tai Balanus improvisus) on ainoa Itämeren pohjoisosassa esiintyvä siimajalkainen äyriäinen.
Merirokko on varhaisimpia tunnettuja Itämereen saapuneita vieraslajeja. Ensimmäiset havainnot ovat 1840-luvulta. Sen maantieteellistä alkuperää ei varmuudella tunneta, joskin Amerikkaa on pidetty todennäköisenä lähtöalueena. Se on todennäköisesti levinnyt alueelta toiselle vesiliikenteen avulla laivojen ja veneiden pohjassa. Merirokon laivojen pohjiin kiinnittyminen aiheuttaa myös haittoja laivaliikenteelle erityisesti kustannusten nousuna.
Toukkavaiheen läpikäytyään merirokko kiinnittyy pysyvästi kiinteään alustaan kuten kallioon, kiveen, simpukan kuoreen (usein elävään sinisimpukkaan) ja myös ihmisen tekemiin rakenteisiin kuten laitureihin, poijuihin ja alusten pohjiin. Alustaan kiinnittynyt valkoinen, kartiomainen kalkkikuori on yleensä alle 1 cm halkaisijaltaan.
Merirokko on hermafrodiitti ja voi siis toimia sekä koiraana että naaraana.
Merirokko viihtyy erityisesti murtovesissä, Itämeren ulkopuolella yleensä jokien estuaareissa. Laivoihin kiinnittyneenä se on levinnyt laajasti ympäri maailman lauhkeisiin vesiin. Se on levinnyt myös Kaspianmereen.
Suomessa merirokko leviää koko ajan pohjoisemmaksi. 2011 oli ensimmäinen kesä jolloin se saavutti Vaasan korkeuden.lähde?
Jūrų gilė (lot. Balanus improvisus) – ūsakojų (Cirripedia) infraklasei priklausantis vėžiagyvis. Kosmopolitinė (paplitusi visame pasaulyje) rūšis.
Turi apie 1 cm aukščio ir 1-2 cm skersmens, iš kalkingų plokštelių sudarytą, baltą ar gelsvą kūginę kriauklę. Pilvelis rudimentinis. Krūtinė su 6 porom dvišakių filtruojančių kojelių. Krūtinės kojelės sudaro išsiskleidžiančią vėduoklę, atliekančią filtravimo judesius.
Galvos dalimi prisitvirtina prie įvairių kietų paviršių: pakrantės uolų, moliuskų kriauklių, vėžlių šarvo, kietos banginių odos, krabų ir pan. Filtruodami vandenį minta planktonu.
Hermafroditas, gali apvaisinti pati save. Lervos plūduriuoja nešamos srovės kaip planktonas. Paūgėjusios prisikabina prie kieto pagrindo ir virsta suaugusiom jūrų gilėm.
Gyvena paprastai vienerius, retkarčiais dvejus metus.
Vėžiagyvių tėvynė, manoma, kad yra Šiaurės Amerikos pakrantė. Iš ten, prisitvirtinę ant laivų korpusų, XIXa. pateko į Baltijos jūrą, kurioje pirmą kartą aptiktas 1844 m. Švedijoje ir Lietuvoje. Vėliau, 1854 m., aptiktas ir Šiaurės jūroje[1].
Šiuo metu aptinkamas beveik viso pasaulio pakrantėse.
Jūrų gilė (lot. Balanus improvisus) – ūsakojų (Cirripedia) infraklasei priklausantis vėžiagyvis. Kosmopolitinė (paplitusi visame pasaulyje) rūšis.
Parastā jūraszīle (latīņu: Balanus improvisus) ir sprogkājvēžu apakšklases suga. Sastopama gandrīz visu pasaules jūru un okeānu piekrastēs, tomēr par jūraszīļu dzimteni tiek uzskatīta Amerika, no kurienes, attīstoties kuģniecībai, tās ir izplatījušās pa visu pasauli, piestiprinoties pie kuģiem.
Parastā jūraszīle ir 2014. gada bezmugurkaulnieks Latvijā.
Jūraszīles čaula ir veidota no sešām baltām vai bēšām kaļķa plāksnēm, kas veido konusam līdzīgu izskatu. Ķermeņa izmērs vidēji ir 0,6 līdz 1 cm, izmērs ir atkarīgs no jūras sāļuma, jo sāļāks ūdens, lielāks jūraszīles izmērs. Pieaugusi jūraszīle visu mūžu dzīvo jūrā līdz 6 metru dziļumam.[1]
Parastā jūraszīle (latīņu: Balanus improvisus) ir sprogkājvēžu apakšklases suga. Sastopama gandrīz visu pasaules jūru un okeānu piekrastēs, tomēr par jūraszīļu dzimteni tiek uzskatīta Amerika, no kurienes, attīstoties kuģniecībai, tās ir izplatījušās pa visu pasauli, piestiprinoties pie kuģiem.
Parastā jūraszīle ir 2014. gada bezmugurkaulnieks Latvijā.
Jūraszīles čaula ir veidota no sešām baltām vai bēšām kaļķa plāksnēm, kas veido konusam līdzīgu izskatu. Ķermeņa izmērs vidēji ir 0,6 līdz 1 cm, izmērs ir atkarīgs no jūras sāļuma, jo sāļāks ūdens, lielāks jūraszīles izmērs. Pieaugusi jūraszīle visu mūžu dzīvo jūrā līdz 6 metru dziļumam.
De brakwaterpok (Amphibalanus improvisus) is een zeepokkensoort uit de familie van de Balanidae.[1] De wetenschappelijke naam van de soort werd in 1854 gepubliceerd door Charles Darwin.
Bronnen, noten en/of referenties
Multimedia w Wikimedia Commons Pąkla niespodziewana[2] (Amphibalanus improvisus) – gatunek wąsonoga z rzędu Sessilia i rodziny Balanidae.
Gatunek ten opisany został w 1854 roku przez Karola Darwina jako Balanus improvisus[3].
Ciało stożkowate, dochodzące do 17 mm średnicy i 10 mm wysokości. Ubarwienie płytek białe. Wieczko diamentowatego kształtu, nieco ząbkowane[4].
Pąkle te są obojnakami zdolnymi do fakultatywnego samozapłodnienia. Zapłonione jaja przechowywane są w organizmie rodzica i do toni wodnej uwalniane są już naupliusy. Te po przekształceniu w larwy cyprysowe szukają twardego podłoża, do którego przyczepiają się i następnie przeobrażają w osiadłą postać dorosłą. Za podłoże służyć mogą skaliste i kamieniste nabrzeża i estuaria, a także konstrukcje hydrotechniczne, burty statków, ciała skorupiaków (np. krabów) i innych zwierząt (np. muszle małży[5]), a nawet glony (np. morszczyn pęcherzykowaty)[4].
Gatunek inwazyjny[4], pochodzący najprawdopodobniej z wybrzeży północnoamerykańskich[6]. Spotykany w Europie na wybrzeżach Atlantyku, Morza Bałtyckiego i Morza Czarnego, na wybrzeżach: afrykańskim, japońskim, nowozelandzkim oraz wschodnim australijskim, ponadto na pacyficznym wybrzeżu Stanów Zjednoczonych, Meksyku, Kolumbii i Peru[4]. W Polsce jedyny przedstawiciel wąsonogów. Z braku skalistych nabrzeży w polskiej części Bałtyku bytuje wyłącznie na konstrukcjach ludzkich i ciałach niektórych organizmów bentosowych[5], a nawet na trzcinach[6].
Pąkla niespodziewana (Amphibalanus improvisus) – gatunek wąsonoga z rzędu Sessilia i rodziny Balanidae.
Gatunek ten opisany został w 1854 roku przez Karola Darwina jako Balanus improvisus.
Ciało stożkowate, dochodzące do 17 mm średnicy i 10 mm wysokości. Ubarwienie płytek białe. Wieczko diamentowatego kształtu, nieco ząbkowane.
Pąkle te są obojnakami zdolnymi do fakultatywnego samozapłodnienia. Zapłonione jaja przechowywane są w organizmie rodzica i do toni wodnej uwalniane są już naupliusy. Te po przekształceniu w larwy cyprysowe szukają twardego podłoża, do którego przyczepiają się i następnie przeobrażają w osiadłą postać dorosłą. Za podłoże służyć mogą skaliste i kamieniste nabrzeża i estuaria, a także konstrukcje hydrotechniczne, burty statków, ciała skorupiaków (np. krabów) i innych zwierząt (np. muszle małży), a nawet glony (np. morszczyn pęcherzykowaty).
Gatunek inwazyjny, pochodzący najprawdopodobniej z wybrzeży północnoamerykańskich. Spotykany w Europie na wybrzeżach Atlantyku, Morza Bałtyckiego i Morza Czarnego, na wybrzeżach: afrykańskim, japońskim, nowozelandzkim oraz wschodnim australijskim, ponadto na pacyficznym wybrzeżu Stanów Zjednoczonych, Meksyku, Kolumbii i Peru. W Polsce jedyny przedstawiciel wąsonogów. Z braku skalistych nabrzeży w polskiej części Bałtyku bytuje wyłącznie na konstrukcjach ludzkich i ciałach niektórych organizmów bentosowych, a nawet na trzcinach.
Slät havstulpan (Amphibalanus improvisus)[1] är en kräftdjursart som beskrevs av Darwin 1854.[3][4] Artens latinska namn listas i vissa databaser endast till Balanus improvisus.[5] Slät havstulpan ingår i släktet Amphibalanus, och familjen havstulpaner.[1] Arten är reproducerande i Sverige.[2] Inga underarter finns listade.[5]
Wikimedia Commons har media som rör Slät havstulpan.
Wikispecies har information om Balanus improvisus.
Denna artikel om havstulpaner saknar väsentlig information. Du kan hjälpa till genom att tillföra sådan.
Slät havstulpan (Amphibalanus improvisus) är en kräftdjursart som beskrevs av Darwin 1854. Artens latinska namn listas i vissa databaser endast till Balanus improvisus. Slät havstulpan ingår i släktet Amphibalanus, och familjen havstulpaner. Arten är reproducerande i Sverige. Inga underarter finns listade.
