Keturbriaunė jonažolė (lot. Hypericum maculatum) – daugiametis žolinis augalas, priklausantis jonažolinių (Hypericaceae) šeimos jonažolių (Hypericum) genčiai.
Augalas daugiametis, su ilgomis palaipomis. Žiedai nedidelės skėtiškos šluotelės pavidalo žiedynuose kurie yra stiebo ir šakelių viršūnėse. Taurėlapiai 5, pailgai ovališki, viršūnės bukos, apatinė pusė išmarginta juodomis dėmėmis (dervos liaukutės). Vainiklapiai 5, gerokai didesni už taurelės lapelius, geltoni, juodai taškuoti. Kuokelių daug, ilgakočiai, su mažomis dulkinėmis, prie pamato suaugę į 3 kuokštus. Vaisius − pailga išsipūtusi trilizdė dėžutė, pilna smulkių, tamsių sėklų. Stiebas maždaug pusės metro aukščio, keturbriaunis, tik viršutinė dalis šiek tiek šakota, plika. Lapai kiaušiniški arba ovalūs, nedideli, lygiakraščiai, priešiniai, ant kai kurių matyti po keletą, prieš šviesą permatomų taškelių.
Žydi nuo liepos mėn. iki rugsėjo pabaigos. Dauginasi sėklomis, kurias išbarsto vėjas. Auga miškuose, pamiškėse, palaukėse, krūmuose, rečiau − pievose. Dažna visoje Lietuvoje. Augalas dažinis.
Nuo paprastosios jonažolės skiriasi keturbriauniu stiebu (pas paprastąją – dvibriaunis), smulkesniais žiedais, mažesniu taškelių skaičiumi ant lapų.
Turi tokių pat vaistinių savybių kaip ir paprastoji jonažolė. Nuoviru gydomi virškinamojo trakto sutrikimai, kepenų ligos, tinka gerklės skalavimui.[1]
Rudenį žydintys augalai, Ramunėlė Jankevičienė, Živilė Lazdauskaitė, Vilnius, Mokslas, 1991, 64 psl.
Keturbriaunė jonažolė (lot. Hypericum maculatum) – daugiametis žolinis augalas, priklausantis jonažolinių (Hypericaceae) šeimos jonažolių (Hypericum) genčiai.
Augalas daugiametis, su ilgomis palaipomis. Žiedai nedidelės skėtiškos šluotelės pavidalo žiedynuose kurie yra stiebo ir šakelių viršūnėse. Taurėlapiai 5, pailgai ovališki, viršūnės bukos, apatinė pusė išmarginta juodomis dėmėmis (dervos liaukutės). Vainiklapiai 5, gerokai didesni už taurelės lapelius, geltoni, juodai taškuoti. Kuokelių daug, ilgakočiai, su mažomis dulkinėmis, prie pamato suaugę į 3 kuokštus. Vaisius − pailga išsipūtusi trilizdė dėžutė, pilna smulkių, tamsių sėklų. Stiebas maždaug pusės metro aukščio, keturbriaunis, tik viršutinė dalis šiek tiek šakota, plika. Lapai kiaušiniški arba ovalūs, nedideli, lygiakraščiai, priešiniai, ant kai kurių matyti po keletą, prieš šviesą permatomų taškelių.
Žydi nuo liepos mėn. iki rugsėjo pabaigos. Dauginasi sėklomis, kurias išbarsto vėjas. Auga miškuose, pamiškėse, palaukėse, krūmuose, rečiau − pievose. Dažna visoje Lietuvoje. Augalas dažinis.
Nuo paprastosios jonažolės skiriasi keturbriauniu stiebu (pas paprastąją – dvibriaunis), smulkesniais žiedais, mažesniu taškelių skaičiumi ant lapų.
Turi tokių pat vaistinių savybių kaip ir paprastoji jonažolė. Nuoviru gydomi virškinamojo trakto sutrikimai, kepenų ligos, tinka gerklės skalavimui.
