The common name “long-tailed duck” is synonymous with “oldsquaw,” a term used primarily in older texts. “Long-tailed duck” was adopted instead and the preferred classification of this species changed from Harelda to Clangula.
Long-tailed ducks have an extensive variation of calls that are used primarily for intra-species communication. A fairly vocal species in the Anatidae family, long-tailed ducks can make a variety of growling, clucking, squawking, and yodeling sounds. The calls of individuals have been described as guttural or nasal and are audible across fairly large distances. When mother long-tailed ducks lead their progeny to the nearest water sources, they use specific calls as cues for the young to dive in unison. Calls are also an integral part of mating. Males use a series of four or five calls in deep notes to advertise availability for mating. Females emit single calls or growls to acknowledge potential mates or respond to initial calls from males.
During the breeding season, males confront competitors through calls, physical contact, chases and visual cues such as spreading wings and tilting heads upward. Females defend young by spreading wings and splashing water, possibly to draw attention away from the vulnerable young individuals. Like most ducks, long-tailed ducks perceive their environment through visual, auditory, tactile and chemical stimuli.
Communication Channels: visual ; tactile ; acoustic
Perception Channels: visual ; tactile ; acoustic ; chemical
Clangula hyemalis is the sole species of its genus, and thus is an interesting organism to study and protect. Although multiple references claim long-tailed ducks are the most prolific species of sea duck, population estimates are often unreliable and cursory. Though long-tailed ducks are fairly abundant, have a large geographic distribution and consume various animal and plant matter, estimated populations levels have been decreasing slightly over the last decade. In North America, the long-tailed duck population has declined by almost half in the last three decades. Because of wetland habitat degradation through petroleum pollution, drainage and peat extraction, important breeding sites for mature adults are being destroyed. There have also been reported cases of mortality from lead, mercury and oil pollution as well as entanglement in fishing nets. Long-tailed duck populations recently suffered significant losses because of an outbreak of avian cholera. Individuals are also believed to be susceptible to avian influenza. Currently, it is estimated that 6,200,000 to 6,800,000 mature individuals populate the arctic region.
US Migratory Bird Act: protected
US Federal List: no special status
CITES: no special status
State of Michigan List: no special status
IUCN Red List of Threatened Species: least concern
There are no known direct adverse effects of long-tailed ducks on humans.
Long-tailed ducks help regulate populations of prey species including insects, mollusks and crustaceans. The species is hunted for sport in Denmark. Eggs and adults are part of the traditional diet of some Inuit communities.
Positive Impacts: food
Long-tailed ducks are important predators of crustaceans, mollusks, marine invertebrates and small fish in holarctic regions. Long-tailed ducks are also a significant food source for avian predators, such as gulls and jaegers, and terrestrial predators, such as roving dogs and foxes. They are vulnerable to diseases including recorded cases of avian botulism, avian influenza and avian cholera. Few studies have investigated parasitic, commensal or mutualistic relationships of long-tailed ducks.
Long-tailed ducks are generalists that consume a large variety of prey. Animal foods that are commonly eaten by long-tailed ducks include: crustaceans, mollusks, marine invertebrates, small fish, fish eggs, freshwater insects and insect larvae. Some plant material that is also consumed includes: algae, grasses, seeds and fruits in the tundra biome. Studies show that mature adults prefer marine animals. Specifically, they tend to eat blue muscles, Idotea baltica (isopods), northern lacuanas, and Amphipoda crustaceans which yield higher energy per gram of live mass than other available prey.
Mature adults typically forage diurnally, about 80% of the day, during the winter months. Usually, individuals dive with submerged times ranging from 25 to 60 s and pick epibenthos within 100 m of the shore. Since long-tailed ducks are relatively small when compared to their marine Anatidae counterparts, they must maintain a particular diet for physiological and thermoregulatory purposes.
Long-tailed ducks have several physical characteristics that make them successful predators. First, they have chisel-shaped bills that curve at the tip which would help grab epibenthos prey from their substrates. Second, long-tailed ducks have smaller bills, allowing them to efficiently pick small, motile crustaceans. Finally, the body shape and structure of mature adults aids in diving and agility in water, giving individuals a powerful advantage over their primarily cursorial or sessile prey.
Animal Foods: fish; eggs; insects; mollusks; terrestrial worms; aquatic crustaceans; echinoderms; other marine invertebrates
Plant Foods: leaves; seeds, grains, and nuts; fruit; algae
Primary Diet: carnivore (Eats other marine invertebrates)
Long-tailed ducks have a fairly large range compared to other waterfowl. Its biogeographic range, including breeding and non-breeding seasons, has been estimated to include 10,800,000 km2. Long-tailed ducks are residents of the circumpolar region and are regularly found breeding on the Arctic coasts of Canada, Alaska, United States of America, Greenland, Iceland, Norway, and Russia. They winter further south in the United Kingdom, North America, Korea and on the Black and Caspian Seas.
Biogeographic Regions: nearctic (Native ); palearctic (Native ); oriental (Native ); arctic ocean (Native ); atlantic ocean (Native ); pacific ocean (Native )
Other Geographic Terms: holarctic
Long-tailed ducks reside in a variety of habitats. Generally, they winter in the open ocean or large lakes and summer in pools or lakes in the tundra. They prefer to breed in habitats that provide both an aquatic and terrestrial environment in close proximity, for example: marshy grass tundra in the Arctic, deltas, promontories, coastal inlets and offshore islands are all suitable. Habitat mosaics with damp depressions such as bogs and pools of standing water are also popular breeding sites. A study of summer distributions of long-tailed ducks as well as related species found that shallow water habitats are preferred when individuals are molting. This may be because molting individuals require protection from predation and environmental elements such as wind, waves and ice while still having a constant and abundant food source. Non-breeding long-tailed ducks reside far offshore in fresh estuarine, saline, or brackish waters. Though rare, they can be found wintering on large and deep freshwater lakes.
Habitat Regions: temperate ; polar ; terrestrial ; saltwater or marine ; freshwater
Terrestrial Biomes: tundra ; taiga
Aquatic Biomes: pelagic ; lakes and ponds; coastal ; brackish water
Wetlands: marsh ; bog
Other Habitat Features: estuarine
The average lifespan of long-tailed ducks is 15.3 years. A single case of an adult male reaching the age of 22 years in the wild has been reported. No extensive studies on lifespan in captivity have been conducted. Several studies suggest that longevity is linked to food availability, stable environment, absence of disease and toxic materials such as lead and mercury.
Average nesting success is 30% in long-tailed ducks and on average, 10% of ducklings survive to 30 days old. Duckling survival, however, is highly variable to location of breeding and fluctuations in breeding environment. Average survival post-nesting for females is approximately 74%.
Range lifespan
Status: wild: 22.7 (high) years.
Average lifespan
Status: wild: 15.3 years.
Long-tailed ducks are mid-sized birds with long, dark tails and gray legs and feet. The species received its common name from the two long and slender tail-feathers that extend behind adult males. Plumage coloration and general size vary between adult males and females. While adult drakes range in size from 48 to 58 cm long, adult hens are between 38 and 43 cm long. Adult males weigh approximately 0.91 to 1.13 kg and adult females weigh about 0.68 to 0.91 kg. Long-tailed ducks of both sexes shift between three distinct plumages and adult males display an additional alternate plumage in the winter.
In the winter, adult males are white on their crowns, necks and throats that extend down to the breast. The white throat contrasts sharply with a large, black breast-band. Males also feature a gray patch surrounding their eyes, and a black patch that extends from their ears. Bills are dark with a pinkish band across the middle. Their bellies and undertail coverts are white. They exhibit black tail-feathers, rumps and backs. Wings are black with white scapulars at the base. Winter females have white faces, necks, and throats with brown crowns and brown ear patches. They also feature a broad breast-band, but it is brown in color. Their backs, wings and tails are also brown, while their bellies and undertail coverts are white. Females' bills are a dark blueish gray.
Range mass: 0.68 to 1.13 kg.
Range length: 38.1 to 58.4 cm.
Average wingspan: 70 cm.
Other Physical Features: endothermic ; homoiothermic; bilateral symmetry
Sexual Dimorphism: male larger; sexes colored or patterned differently
Long-tailed ducks are most vulnerable to predation on land: newly hatched ducklings, freshly laid eggs and molted, flightless adults have the highest mortality rates. Females camouflage their nests and lay eggs close to the water so when ducklings hatch, the dangerous journey to the water is shortened. Males remain on breeding grounds while females lay eggs to help defend the nest from predation. Newly molted males and females stay in flocks in an attempt to lessen the chance of mortality just as ducklings travel in large creches before their fall migration.
Avian predators of long-tailed ducks include mew gulls, glaucous gulls, and jaegers. In coastal breeding grounds, Arctic foxes are common predators. When long-tailed ducks mate further inland, near freshwater lakes, red foxes become serious predators.
Known Predators:
Anti-predator Adaptations: cryptic
Like most members of the Anatidae family, long-tailed ducks are socially monogamous. Long-tailed ducks may breed in single pairs or loose groups. Breeding pairs can form as early as individuals reach the breeding grounds. Pairs can re-form for several years or individuals may select new mates each mating season. Breeding may be initiated before spring breeding plumage develops, but in most cases, breeding occurs after.
Long-tailed ducks engage in an elaborate courtship process, though sexual selection has only been studied superficially. Males will approach available females with an upright tail and bill held outwards, a few inches from the surface of the water. When closer to his potential mate, the male will bow and then pull his head back with his bill held upward. As he is lowering his head, he will emit calls. A series of four or five calls with deep notes have been observed. These calls often attract other males and they often physically fight and chase each other for the available female. Females call in response to initial calls from the males and hold their head close to their body to indicate availability. Females will then lead males to a mating location.
Mating System: monogamous
Breeding can begin as early as May, but varies depending on the location of the breeding ground and the presence of mates. Long-tailed ducks can begin mating as early as their second year after birth. They mate near open water, either freshwater or marine, and try to nest on dry ground hidden among rocks or under plant growth. Nests are bowl-shaped and constructed by the female. They consist of nearby grasses and females pluck down from their own bodies to line the nest.
Females usually lay 6 to 8 eggs: on average, laying one egg per day. Clutch sizes of up to 17 have been recorded, but this is likely the result brood parasitism as some females will lay eggs in other's nests. Females will raise one brood per season, but can lay eggs several times if unsuccessful. Since fall migration occurs relatively late, long-tailed ducks have a long breeding season and can attempt raising a brood several times. Once eggs are laid, the incubation period lasts from 24 to 30 days. Young ducklings remain in the nest until they fledge after 35 to 40 days. The fledglings form groups of 3 to 4 broods that are tended by older females.
Breeding interval: Long-tailed ducks breed once yearly.
Breeding season: Breeding usually occurs between May and July.
Range eggs per season: 5 to 11.
Range time to hatching: 24 to 30 days.
Range fledging age: 35 to 40 days.
Range age at sexual or reproductive maturity (female): 2 (high) years.
Range age at sexual or reproductive maturity (male): 2 (high) years.
Key Reproductive Features: iteroparous ; seasonal breeding ; gonochoric/gonochoristic/dioecious (sexes separate); sexual ; oviparous
While eggs are being laid, the male will reside in the open water and help defend the nest. During the incubation period between late June and early September, the male will leave and begin molting. The newly laid eggs are then incubated and defended by the female for 24 to 30 days. Although newly hatched young can feed themselves, they are fed and closely tended by their mother. When the young begin walking, the mother leads her brood over to the water and teaches them to dive for food. First flight can occur anywhere between 35 to 40 days old. Anywhere between August and October, the mothers will leave their young to molt and ducklings will gather into large groups in and around the water. These groups are often tended by slightly older females.
According to a study of body mass dynamics in adult females during incubation, females lose proportionately less mass and rely less on endogenous reserves to lay and incubate eggs than other diving ducks. Specifically, females lose approximately 7% of their mass during incubation: average weight is 618 g at clutch completion and then drops down to 575 g at hatching. Because females are relatively smaller than other waterfowl breeding in the tundra and have access to high-quality nutrients, long-tailed ducks are able to maintain high nesting attendance rates and constant incubation without losing too much of their endogenous reserves.
Parental Investment: precocial ; female parental care ; pre-fertilization (Provisioning, Protecting: Female); pre-hatching/birth (Provisioning: Female, Protecting: Male, Female); pre-weaning/fledging (Provisioning: Female, Protecting: Female); pre-independence (Provisioning: Female, Protecting: Female)
Although not quite as large or as white as the eiders (genus Somateria), the winter Long-tailed Duck (16 1/2 inches, females; 21 inches, males) is nonetheless one of the Northern Hemisphere’s paler species of sea ducks. During that part of the year, male Long-tailed Ducks have a white head and body with black wings, black tail, and black cheek patch, while females are pale gray-brown overall. In summer, however, both sexes of Long-tailed Duck become much darker, with the male loosing much of the white on its head and body. At all seasons, the Long-tailed Duck may be separated from other ducks in its range and habitat by its slim body, small head, and (in the male) long tail. The Long-tailed Duck inhabits large areas of the Northern Hemisphere. In North America, this species breeds from the Aleutian Islands in Alaska east to eastern Quebec and from the high Arctic south to the Hudson Bay. In winter, Long-tailed Ducks may be found along the Pacific coast from southern Alaska to Washington, in the southern part of the Hudson Bay, along the Atlantic coast from Newfoundland to Virginia, and on the Great Lakes. In the Old World, this species breeds in Greenland, Iceland, Northern Europe, and Russia, wintering south to Britain and northern Japan. In summer, Long-tailed Ducks breed on small ponds in tundra wetlands. During winter and on migration, this species may be found in offshore waters and on large freshwater lakes. The diet of the Long-tailed Duck varies by season; in summer, this species eats insects, crustaceans, and plant matter, while fish and mollusks play a larger role in winter. Due to the relative inaccessibility of their breeding grounds, most birdwatchers never observe Long-tailed Ducks during the summer months. They are much more accessible in winter and during migration, when they may be observed in small flocks offshore with the help of a powerful spotting scope. This species is primarily active during the day.
Although not quite as large or as white as the eiders (genusSomateria), the winter Long-tailed Duck (16 1/2 inches, females; 21 inches, males) is nonetheless one of the Northern Hemisphere’s paler species of sea ducks. During that part of the year, male Long-tailed Ducks have a white head and body with black wings, black tail, and black cheek patch, while females are pale gray-brown overall. In summer, however, both sexes of Long-tailed Duck become much darker, with the male loosing much of the white on its head and body. At all seasons, the Long-tailed Duck may be separated from other ducks in its range and habitat by its slim body, small head, and (in the male) long tail. The Long-tailed Duck inhabits large areas of the Northern Hemisphere. In North America, this species breeds from the Aleutian Islands in Alaska east to eastern Quebec and from the high Arctic south to the Hudson Bay. In winter, Long-tailed Ducks may be found along the Pacific coast from southern Alaska to Washington, in the southern part of the Hudson Bay, along the Atlantic coast from Newfoundland to Virginia, and on the Great Lakes. In the Old World, this species breeds in Greenland, Iceland, Northern Europe, and Russia, wintering south to Britain and northern Japan. In summer, Long-tailed Ducks breed on small ponds in tundra wetlands. During winter and on migration, this species may be found in offshore waters and on large freshwater lakes. The diet of the Long-tailed Duck varies by season; in summer, this species eats insects, crustaceans, and plant matter, while fish and mollusks play a larger role in winter. Due to the relative inaccessibility of their breeding grounds, most birdwatchers never observe Long-tailed Ducks during the summer months. They are much more accessible in winter and during migration, when they may be observed in small flocks offshore with the help of a powerful spotting scope. This species is primarily active during the day.
Clangula hyemalis[2] ye una especie d'ave anseriforme de la familia Anatidae mesma de les rexones fríes d'Eurasia y Norteamérica. Pertenez a la subfamilia de los patos marinos. Ye la única especie viva del xéneru Clangula. Ye una de les especies a les cualos aplícase'l Alcuerdu pal Caltenimientu d'aves acuátiques migratories africanes-eurasiáticas, AEWA.
Los adultu miden ente 41 y 60 cm de llargor, con una valumbu alar de 72 a 80 cm, y un pesu ente 450 y 1.030 g. El plumaxe de los adultos varia abondo a lo llargo del añu, por causa de un complexu procesu de muda, calteniendo constante namái'l blancu de les partes inferiores del cuerpu.
El machu tien una cola llarga, estrecha y apuntada, de 10 a 15 cm de llargor, y un picu gris coritu cruzáu per una banda rosada. Pel hibiernu, tien un patrón de plumaxe blancu y negru, siendo blancu na so mayoría con esceición de les nales, llombu, cola y un gran llurdiu arrondáu de la mexella. Pel branu La so cabeza y pescuezu vuélvense negros, calteniendo blancu solo la cara; y les sos partes cimeros facer de tonos pardos escuros. Na seronda puédese-yos reparar con un patrón entemediu con un llurdiu blancu la parte posterior del pileu. La fema tien plumaxe de tonos pardos nes partes cimeres y la cola relativamente curtia y apuntada. Pel hibiernu gran parte de la so cabeza y pescuezu son blancos, salvo la mexella y el pileu que son de color pardu escuru. Pel branu la cabeza vuélvese parda cuasi na so totalidá. Na seronda caltién los llaterales de la cabeza y pescuezu blancos y la so mexella faise más clara. Los xuveniles de dambos sexos tienen un plumaxe similar a les femes pel branu.
El coríu havelda foi descritu científicamente por Carlos Linneo en 1758 na décima edición de la so obra Systema naturae, col nome de Anas hyemalis.[3] Darréu foi treslladáu al so propiu xéneru, Clangula, creáu por William Elford Leach en 1819.[4] Nun se reconocen subespecies estremaes.[5]
La etimoloxía del nome del so xéneru procede del verbu llatín clangere «resonar» al que se-y añedir la partícula diminutiva ula resultando esti términu neollatín, clangula, en referencia a la so voz.[6] Sicasí'l so nome específicu ye una forma alternativa d'escribir la pallabra hiemālliriu qu'en llatín significa «ivernizu».[7]
Conozse un conxénere fósil del Miocenu mediu (de fai 12 o 13 millones d'años), atopáu n'Hungría.[8]
El so hábitat de cría son los banzaos y llamargues de la tundra, pero tamién tola mariña ártica y los llagos grandes de monte, estendiéndose dende Alaska, el norte del Canadá, norte d'Europa hasta Siberia.
Ye una ave migratoria que pasa l'iviernu nes costes nororientales y noroccidentales de Norteamérica, la rexón de Grandes Llagos, les costes de Groenlandia y del norte d'Europa y Asia, incluyíes delles islles ártiques como les Svalbard o Nueva Zembla. La área d'ivernada más importante ye'l Mar Bálticu, onde lleguen a concentrase cerca de 4,5 millones d'estos coríos. Tamién pasen l'iviernu alredor de les islles Britániques, los Alpes, y dalgunos lleguen inclusive hasta'l Mar Negru y en menor cantidá al Mediterraneu.
El coríu havelda ye una ave gregaria que forma grandes bandaes pel hibiernu y mientres la migración. Vuela rápido y mientres migraciones puede algamar hasta 100 km/h.
Asitia'l so nial en tierra cerca de l'agua, al abelugu de la vexetación y construyir usando yerba y tarmos, y acolcháu interiormente con fueyes y plumón de la fema.
Aliméntase buciando en busca de moluscos, crustáceos y dellos pequeños pexes, xeneralmente en fondures cercanes a la superficie y ente los 10 y 15 m de fondura, anque ye capaz de somorguiase a fondures d'hasta 60 m.
.
Esta páxina forma parte del wikiproyeutu Aves, un esfuerciu collaborativu col fin d'ameyorar y organizar tolos conteníos rellacionaos con esti tema. Visita la páxina d'alderique del proyeutu pa collaborar y facer entrugues o suxerencies. Clangula hyemalis ye una especie d'ave anseriforme de la familia Anatidae mesma de les rexones fríes d'Eurasia y Norteamérica. Pertenez a la subfamilia de los patos marinos. Ye la única especie viva del xéneru Clangula. Ye una de les especies a les cualos aplícase'l Alcuerdu pal Caltenimientu d'aves acuátiques migratories africanes-eurasiáticas, AEWA.
Ar morhouad-kerregi zo un evn palvezek, Clangula hyemalis an anv skiantel anezhañ.
Ar spesad nemetañ eo er genad Clangula.
a vo kavet e Wikimedia Commons.
Ar morhouad-kerregi zo un evn palvezek, Clangula hyemalis an anv skiantel anezhañ.
L'ànec glacial (Clangula hyemalis) és un ànec marí de mifda mitjana i l'únic membre vivent del gènere Clangula.
Els adults tenen les parts de sota blanques però la resta del plomatge experimenta una muda complicada. El mascle té una llarga cua en punta (de 10 a 15 cm).
El seu hàbitat de cria són els estanyols i aiguamolls de la tundra a Alaska, nord del Canadà, nord d'Europa i Rússia. El niu es troba a terra prop de l'aigua. Són ocells migradors i passen l'hivern a les costes est i oest de Nord-amèrica, als Grans Llacs, costa nord d'Europa i Àsia arribant aïlladament a la Mar negra. La zona més important d'hivernada és el Bàltic amb uns 4,5 milions d'individus.
Formen grans esbarts en la migració. S'alimenten de mol·luscs, crustacis i alguns peixos petits. S'alimenten normalment en superfície però poden capbussar-se fins a 60 m.
A Amèrica del nord abans es deien Oldsquaw, però el nom tenia connotacions indígenes pel natius nord-americans.[1] La Unió d'Ornitòlegs Americans ( American Ornithologists' Union (2000) va establir que la consideració del que és políticament correcte no era suficient per canviar-ne el nom però finalment s'ha adoptat el mateix nom que a la Gran Bretanya de Long-tailed Duck.
L'ànec glacial (Clangula hyemalis) és un ànec marí de mifda mitjana i l'únic membre vivent del gènere Clangula.
Mae'r Hwyaden Gynffon-hir (Clangula hyemalis) yn un o deulu'r hwyaid môr a'r unig aelod o'r genws, Clangula. Mae'n nythu yn y gogledd, gan gynnwys Alaska, gogledd Canada, gogledd Ewrop a gogledd Rwsia. Yn y gaeaf mae'n symud tua'r de.
Gellir adnabod y ceiliog yn hawdd o'r gynffon hir. Yn y gaeaf mae'r pen a'r gwddf yn wyn gyda darn du ar y foch, bron ddu a'r rhan fwyaf o weddill y corff yn wyn. Yn yr haf, mae ei blu yn dywyllach, gyda pen, gwddf a chefn tywyll a darn gwyn ar ei foch. Mae cynffon yr iâr yn fyrrach a'r cefn yn frown; fel y ceiliog mae'r pen yn wyn yn y gaeaf ac yn dywyll yn yr haf.
Adeiledir y nyth ar lawr gerllaw'r môr neu lynnoedd mawr. Yn y gaeaf mae'n treulio'i amser ar y môr fel rheol, wethiau mewn heidiau mawr, yn enwedig ym Môr y Baltig lle mae tua 4.5 miliwn yn ymgasglu. Maent yn gallu nofio dan wyneb y dŵr i ddal bwyd megis crancod bychain a physgod bach. Ambell dro gallant blymio i ddyfnder o tua 60m (200 troedfedd) er nad ydynt yn gwneud hyn fel arfer.
Nid yw'r Hwyaden Gynffon-hir yn nythu yng Nghymru ond gellir gweld nifer fach ar y môr yn y gaeaf ac ambell dro gwelir un ar y llynnoedd mwyaf.
Hoholka lední (Clangula hyemalis) je malý druh severské kachny z řádu vrubozobí. Na rozdíl od většiny ostatních druhů ptáků pelichá třikrát do roka, takže jsou u ní vytvořeny tři různé typy opeření (šaty).[2]
Obrázky, zvuky či videa k tématu hoholka lední ve Wikimedia Commons
Hoholka lední (Clangula hyemalis) je malý druh severské kachny z řádu vrubozobí. Na rozdíl od většiny ostatních druhů ptáků pelichá třikrát do roka, takže jsou u ní vytvořeny tři různé typy opeření (šaty).
Havlit (Clangula hyemalis) er en andefugl, der yngler i arktiske egne på den nordlige halvkugle. Den hører til blandt verdens mest almindelige andefugle. I Danmark forekommer havlitten som en meget almindelig trækgæst mellem oktober/november og april, men ses ikke meget, da den ofte opholder sig langt fra land.
Arten havlit er den eneste i slægten Clangula.
Er der problemer med lyden? Se da eventuelt Hjælp:Ogg Vorbis eller "Media help" (engelsk)
Havlitten er en lille dykand på cirka 43 cm i længden. Den har overvejende lys krop og mørke vinger. Fjerdragten er lysere om vinteren end om sommeren. Hannen har forlængede halefjer og kan derfor måle op til 60 cm fra næbspids til halespids. Som den eneste and fælder havlitten sin fjerdragt tre gange årligt.
Den lever af muslinger, snegle og krebsdyr, som den finder ved at dykke helt ned til 100 meters dybde.
Havlit (Clangula hyemalis) er en andefugl, der yngler i arktiske egne på den nordlige halvkugle. Den hører til blandt verdens mest almindelige andefugle. I Danmark forekommer havlitten som en meget almindelig trækgæst mellem oktober/november og april, men ses ikke meget, da den ofte opholder sig langt fra land.
Die Eisente (Clangula hyemalis) ist eine monotypische Art, die zur Familie der Entenvögel (Anatidae) gehört. Sie ist die kleinste der Tauchenten und wird der Gruppe der Meerenten zugerechnet. Sie nimmt aber innerhalb dieser Gruppe eine Sonderstellung ein, weil sie sich sowohl morphologisch als auch anatomisch von den anderen Arten unterscheidet. Zu den ungewöhnlichen Eigenschaften dieser im hohen Norden verbreiteten Art zählt, dass sie dreimal im Jahr ihr Gefieder wechselt.
Die Eisente zählt zu den zahlreichsten Enten der arktischen Fauna und galt bis vor kurzem als nicht gefährdet. Etwa fünf Millionen Eisenten lebten in Westrussland und dreimal so viele in ihrem übrigen Verbreitungsgebiet.[1] Allerdings erleidet die Art vor allem in Europa seit rund zwei Jahrzehnten einen deutlichen Bestandsrückgang und wurde daher von der IUCN im Jahr 2012 erstmals als gefährdet (vulnerable) eingestuft.[2] Unter allen Anatinae hat sie das nördlichste Brutgebiet.[3] In Europa ist sie während des Winterhalbjahrs ein zahlreicher Gast an der Ostseeküste. Zur Zugzeit lässt sie sich etwa im estnischen Matsalu-Nationalpark mit mehr als einer Million Individuen gut beobachten. An der Nordsee kommt sie zahlenmäßig deutlich weniger häufig vor. Nur einzelne Eisenten tauchen unregelmäßig im Binnenland auf.[4]
Eisenten sind kleine Meerenten. Der Erpel wird ca. 55 cm, das Weibchen ca. 40 cm groß. Der Vogel wird 650–850 g schwer. Unabhängig vom Gefieder weisen sie einen kleinen runden Kopf und einen kurzen Schnabel auf. Mit einem komplizierten Mauserschema wechselt sie dreimal im Jahr ihr Kleid: Man unterscheidet ein Winterkleid sowie ein Sommer- und Herbstkleid. Diese Trennung in drei Federkleider ist jedoch nicht immer gegeben. Viele Eisenten mausern beständig ihr Gefieder mit der Folge, dass nicht zwei ausgewachsene gleichgeschlechtliche Vögel sich gleichen. Dieser kontinuierliche Wechsel des Körpergefieders kann eine Anpassung an das Leben in sehr kalten Gewässern sein, bei dem ein stets gut isolierendes Federkleid Vorrang hat.[5] Der Schwanz und die Schwingen werden jedoch nur einmal jährlich nach der Fortpflanzungszeit gemausert.
Kennzeichnend für die Männchen ist der sehr lang ausgezogene, spitz zulaufende Schwanz. Im Winterkleid ist der Kopf des Männchens weiß. Die Partie um die Augen ist grau gefärbt. Ein schwarzes Band verläuft über die Brust. Im Prachtkleid, das der Vogel im Früh- und Hochsommer trägt, ist dagegen der Kopf des Männchens schwarz. Der graue Augenfleck ist nach wie vor gegeben. Im Spätsommer dagegen sind Kopf und Hals gräulich bis weiß. Der Schnabel ist bei vielen Eisenten außerhalb der Brutzeit schwarz.
Die Weibchen sind ganzjährig braunschwarz, die Brust ist dabei etwas heller und spielt mehr ins Graue. Im Winterkleid haben sie einen hellen Kopf mit einer dunklen Platte, die von der Schnabelbasis bis zum Nacken reicht. Sie haben einen unterschiedlichen großen, graubraunen Ohrenfleck, einen dunklen Rücken, ein braunes Brustband und weiße Unterseiten. Im Sommer sind der Hals und der Kopf schwärzlichbraun. Die Gesichts- und Halszeichnung ist grauweiß. Noch nicht ausgewachsene Eisenten ähneln den Weibchen, doch ist ihr Kopf dunkler und die dunkelbraunen Flügel weisen keinen Spiegel auf.
Sie sind in der Lage auch ohne Anlauf vom Boden abzuheben und erreichen in der Luft eine Geschwindigkeit von bis zu 100 km/h bei sehr schnellem Flügelschlagen. Eisenten fliegen meistens niedrig und können an ihrem hastigen Flug erkannt werden. Die Flügel weisen keine auffälligen Flügelabzeichen auf.
Die Stimme der Eisente ist sehr klangvoll und häufig zu hören. Zur Balzzeit rufen die Männchen mit weit auf den Rücken geworfenem Kopf gauloik, dem häufig ein gau-gau vorangeht.[6] Die Rufe sind weithin vernehmbar.
Der Naturwissenschaftler Robert Sale bezeichnet den Ruf der Eisente als einen der wohlklingendsten unter den Entenvögel. Er ist besonders in den frühen Morgenstunden vernehmbar und eine der charakteristischen Laute der Arktis.[7] Die Ruffreudigkeit der Ente reflektiert sich auch in den Namen der Ente. Im englischen Sprachgebrauch wurde die Ente gelegentlich als „Oldsquaw“ (alte Squaw) bezeichnet, weil sie angeblich so geschwätzig sei wie alte Inuitfrauen. Es sind aber tatsächlich die Männchen, die ruffreudiger sind. Die wissenschaftliche Bezeichnung Clangula hyemalis kann als lauter Wintervogel übersetzt werden.[8]
Eisenten leben hoch im Norden von der Tundra bis zum Packeisgürtel und sind dort die häufigsten Entenvögel. Sie ist zirkumpolar vertreten: Sie brütet von Alaska über den kanadischen Archipel an den arktischen Küsten Nordamerikas. Sie ist außerdem an den meisten eisfreien Küsten Grönlands und Islands vertreten. Sie brütet außerdem von Skandinavien quer durch Nordsibirien bis zur Beringstraße. In südlicher gelegenen Gebieten legen sie ihre Nester im Gebirge an, solange die Temperatur nicht 2 °C übersteigt. Sie ist sehr kälteresistent und während des Winterhalbjahrs lassen sich Schwärme beobachten, die zwischen dem Packeis schwimmen. Etwa 4 Millionen Eisenten überwintern in der Ostsee, etwa eine weitere Million hält sich im Winterhalbjahr rund um die Aleutenkette vor Alaska auf.[3] Weitere wichtige Überwinterungsgebiete finden sich im Südwesten von Grönland.
Die asiatische Brutpopulation überwintert weiter nördlich. Nur in Ausnahmefällen kommen sie bis zur Küste Nordkoreas vor. Die meisten Eisenten halten sich auch im Winter nördlich von Hokkaidō auf. Als Irrgast wurden Eisenten jedoch schon in der Türkei, in Israel, Jordanien, Nepal und Indien beobachtet.[3]
Die Brutzeit der Eisente fällt in den Juni und Juli. Sie brütet an den Süßgewässern der arktischen Tundra. Ihr Nest findet sich in der Regel in Wassernähe. Es ist meist in der Vegetation verborgen. Das Gelege besteht aus fünf bis neun länglichovalen Eiern. Die Eier sind von gelblich bis grünlichgrauer Farbe. Die Inkubationszeit beträgt etwa 25 Tage.
Die Eisente ist ein sehr guter Taucher, die ihre Nahrung gewöhnlich in einer Gewässertiefe von drei bis 10 Metern sucht. Sie ist aber in der Lage, fünfzig bis 60 Meter zu erreichen.[9] Sie ist auch in der Lage, direkt aus dem Flug heraus zu tauchen. Sie frisst überwiegend Schalentiere sowie Weichtiere und Fische. Sie frisst grundsätzlich kleinere Nahrung als die anderen nördlichen Meerenten. Eine gewisse Nahrungskonkurrenz kann jedoch zur Kragenente bestehen.[9]
Noch nicht flügge Jungvögel suchen ihr Futter, indem sie mit halb untergetauchten Kopf auf dem Meer schwimmen. Die Augen befinden sich dabei unter Wasser. Ihre Nahrung sind überwiegend kleine Insektenlarven und Krustentiere.
Die Eisente ist ein weit verbreiteter Brutvogel der Arktis Eurasiens und Amerikas und die häufigste Ente der Tundrenzone. Die IUCN stufte die Eisente entsprechend bis 2011 stets als Least Concern (nicht gefährdet) ein und schätzte den Gesamtbestand auf 6,2 bis 6,8 Millionen geschlechtsreife Individuen. Im Jahr 2012 erfolgte jedoch aufgrund drastischer Bestandsrückgänge der im Ostseeraum überwinternden Eisenten die erstmalige Einstufung der Art als „vulnerable“ (gefährdet).[10]
Die sibirischen und grönlandischen Populationen sind offensichtlich stabil. Der Bestand Islands ging auf Grund von Ölverschmutzungen und dem Ertrinken in Fischernetzen einige Zeit zurück, hat sich aber mittlerweile stabilisiert.
Die Rückgänge im Ostseeraum werden auf Ertrinken als Beifang in Fischernetzen zurückgeführt. Allein in Küstengewässern vor Usedom waren von 10.000 Beifang-Opfern unter Wasservögeln über 60 % Eisenten.[11]
Die Eisente (Clangula hyemalis) ist eine monotypische Art, die zur Familie der Entenvögel (Anatidae) gehört. Sie ist die kleinste der Tauchenten und wird der Gruppe der Meerenten zugerechnet. Sie nimmt aber innerhalb dieser Gruppe eine Sonderstellung ein, weil sie sich sowohl morphologisch als auch anatomisch von den anderen Arten unterscheidet. Zu den ungewöhnlichen Eigenschaften dieser im hohen Norden verbreiteten Art zählt, dass sie dreimal im Jahr ihr Gefieder wechselt.
Die Eisente zählt zu den zahlreichsten Enten der arktischen Fauna und galt bis vor kurzem als nicht gefährdet. Etwa fünf Millionen Eisenten lebten in Westrussland und dreimal so viele in ihrem übrigen Verbreitungsgebiet. Allerdings erleidet die Art vor allem in Europa seit rund zwei Jahrzehnten einen deutlichen Bestandsrückgang und wurde daher von der IUCN im Jahr 2012 erstmals als gefährdet (vulnerable) eingestuft. Unter allen Anatinae hat sie das nördlichste Brutgebiet. In Europa ist sie während des Winterhalbjahrs ein zahlreicher Gast an der Ostseeküste. Zur Zugzeit lässt sie sich etwa im estnischen Matsalu-Nationalpark mit mehr als einer Million Individuen gut beobachten. An der Nordsee kommt sie zahlenmäßig deutlich weniger häufig vor. Nur einzelne Eisenten tauchen unregelmäßig im Binnenland auf.
All' (latin.: Clangula hyemalis) om levitadud polärine kezalind, mülütadas Sorzanvuiččed-sugukundha.
Sädab joukuid, tobman palan eläb meros. Oleskeleb täuz'igäižeks elon kahtel-koumandel vodel. Sauvob pezad kuivan man süvenduses, no läz vet — tundran penil järvil, soiš, jogiš, mugažo mererandal da saril. Sötlese vezištoiden pohjoižespäi, mugažo söb penid kaloid.
All' (latin.: Clangula hyemalis) om levitadud polärine kezalind, mülütadas Sorzanvuiččed-sugukundha.
Sädab joukuid, tobman palan eläb meros. Oleskeleb täuz'igäižeks elon kahtel-koumandel vodel. Sauvob pezad kuivan man süvenduses, no läz vet — tundran penil järvil, soiš, jogiš, mugažo mererandal da saril. Sötlese vezištoiden pohjoižespäi, mugažo söb penid kaloid.
Alli[1] (Clangula hyemalis) on lindu.
Piduhus: 39-47 cm
Siibien agjuväli: 65-82 cm
Paino: 400-860 g
The Clangula hyemalis (callou, calou, northren harle), is a medium-sized sea deuk.
The Clangula hyemalis (callou, calou, northren harle), is a medium-sized sea deuk.
Haŋŋá (Clangula hyemalis) (lullisámegillii aahalla dahje haah'la, julevsámegillii haŋŋá, anárašgillii áŋálâh, nuortalašgillii äŋŋlååddaž ) lea vuojašloddi. Haŋŋá lea buokčevuojaš.
De Iisein (Clangula hyemalis) is in fûgel út it skaai fan de Einen.
Iiseinen binne lytse see-einen. De jerke wurdt sa'n 55 sm. ynklusyf de lange sturtfearren, it wyfke mar 40 sm. grut. De fûgels wage tusken de 650 en 850 gram. It mantsje is it opfallendst swart fan ûnder en op de wjukken en meast wyt op it boarst, de kop en de rêch. Fierders hat er in opfallend donker plak op de sydkant fan de kop.
Iiseinen komme foar yn it noarden fan de toendra oant de râne fan it pakiis en se binne dêr de einesoart dy't dêr it measte foarkomt. Yn súdliker gebieten meitsje se harren nêsten yn berchtmen. De wintermoannen lûke wat súdliker nei de seekusten. Foaral de Eastseekust is in belangryk oerwinteringsgebiet, dêr sitte dan wol inkele miljoenen iiseinen. Oan de Nederlânske kust en ek yn Fryslân binne meast mar in pear fûgels te sjen.
De Iiseinen siket syn fretten it leafst op de seeboaiem oant wol 30 meter djipte. Hjir sykje se benammen nei moksels en kreeften en somtiden lytse fiskjes. De iisein kin wol oant 2 minuten ûnder wetter bliuwe. De jongen ite op de marren meast lytse kreeften en ynsektelarven.
De tiid dat de fûgels harren nêst meitsje is eins de ienichste tiid dat se net op see binne. Se meitsje harren nêst it leafst op lytse einlantsjes, yn markes op de toendra. Begjin juny begjint it wyfke te brieden op 5 oant 10 aaien. Nei in dei as 23 komme de aaien út.
Tekst üüb Öömrang A isfögel (gaulisk, gaulüt) (Clangula hyemalis) as en fögel ütj at anenfamile (Anatidae).
Aier faan Clangula hyemalis - MHNT
Wikimedia Commons hää bilen of filmer tu: 
Wikispecies hää en artiikel tu: A isfögel (gaulisk, gaulüt) (Clangula hyemalis) as en fögel ütj at anenfamile (Anatidae).
Kôłpiónka (Clangula hyemalis) - to je strzédny abò wiôldżi ptôch wòdny z rodzëznë kaczkòwatëch (Anatidae). Òné zëmùją w Eùropie, téż na Kaszëbach - Bôłt.
Tiot Pilet o Pilet Dériveu ( Clangula hyemalis ) ch'est un canèrd plongeu marin deul famille des Anatidés.
Ógvella (frøðiheiti - Clangula hyemalis), summstaðni í Føroyum nevnd ógvølla, er ofta at síggja um veturin; á halvarðsøku fer hon, men tað hendir seg at síggja onkra um summarið, men eingin veit hana hava átt í Føroyum. Steggin, tá ið hann er fullbúgvin, er eyðkendur, tí hann er so nógv flekkutur á høvdi og hálsi, mest hvítur við gráum og svørtum og brúnum litum her og har. Bringa og bak eru svørt, búkurin hvítur. Aftur úr velinum hevur hann tvær avbara langar svartar fjaðrar. Bøgan er eisini flekkut um høvur og háls, brún um bak og bringu. Bæði hava tey ein reyðan lit frammarlaga á nevinum. Ungfuglurin líkist mest bøguni; men hann skiftir lit mangar ferðir, áðrenn hann fær sín rætta brúna, — kennist tó altíð væl av tí, at ógvella er minst av øllum antarsløgum, her á sjónum síggjast. Eisini hon eigur norðuri í kuldalondunum Svalbarði, Grønlandi og Íslandi.[1]
Ógvella (frøðiheiti - Clangula hyemalis), summstaðni í Føroyum nevnd ógvølla, er ofta at síggja um veturin; á halvarðsøku fer hon, men tað hendir seg at síggja onkra um summarið, men eingin veit hana hava átt í Føroyum. Steggin, tá ið hann er fullbúgvin, er eyðkendur, tí hann er so nógv flekkutur á høvdi og hálsi, mest hvítur við gráum og svørtum og brúnum litum her og har. Bringa og bak eru svørt, búkurin hvítur. Aftur úr velinum hevur hann tvær avbara langar svartar fjaðrar. Bøgan er eisini flekkut um høvur og háls, brún um bak og bringu. Bæði hava tey ein reyðan lit frammarlaga á nevinum. Ungfuglurin líkist mest bøguni; men hann skiftir lit mangar ferðir, áðrenn hann fær sín rætta brúna, — kennist tó altíð væl av tí, at ógvella er minst av øllum antarsløgum, her á sjónum síggjast. Eisini hon eigur norðuri í kuldalondunum Svalbarði, Grønlandi og Íslandi.
Долгоопашестата патка (Clangula hyemalis) е средно-голема водна патка. Таа е единствен жив член која припаѓа на видот Clangula.[2] Ја има во Македонија.
Распространета е во Европа, Азија и Северна Америка. Најчесто живее на планински езера и реки. Може да се сретнат сами, во пар или во мали јата по морските крајбрежја.
Долгоопашестата патка е тешка меѓу 0,5 и 1,1 килограми, долга е од 38 до 60 см, а распонот на крилјата е околу 75 см. Има полов, сезонски и возрасен диморфизам. Лeтно време, кај мажјакот, главата и вратот се црни, главата од страна е сива, а грбот и крилјата се кафени со црни линии. Одоздола е белузлав. Опашката му е долга 10-15 см. Преку зима, тој е речиси целосно бел, само вратот, опашката, мал дел од крилата и една точка под окото му се црни. Женката е кафена со релативно кратка остра опашка. Во зимскиот период, главата и вратот на женката се бели со темни дамки. Во летниот период, главата е темна. Младенчињата личат на возрасните женки со посветли пердуви и помалку впечатливи бели дамки. Огласувањето на мажјаците е музикално јодлување.
Долгоопашестите патки живеат во тундра, планински езера и морски брегови. Гнездата ги градат близу до вода, на места обраснати со густи растенија. Тие се птици преселници, и за време на миграцијата сe собираат во големи јата. Најбројни се во областа на Балтичкото Море каде за презимување се собираат 4,5 милиони. Се хранат нуркајќи во потрага по мекотели, ракови и мали риби. Иако обично се хранат блиску до површината, тие се способни да нурнат до 60m длабочина.
Женката снесува 5-12 зеленикаво-кремасти јајца, големи 54 х 38 мм и со тежина околу 43 гр. Ги лежи само женката 24-29 дена. Малечките се испилуваат доволно развиени за да можат да се движат и хранат. Годишно одгледуваат само едно легло.
Долгоопашестата патка е една од видовите на кои се применува Спогодбата за заштита на африканско-евроазиските миграторни водни птици.
Долгоопашестата патка (Clangula hyemalis) е средно-голема водна патка. Таа е единствен жив член која припаѓа на видот Clangula. Ја има во Македонија.
Мөнгөлөг шунгаахай (Clangula hyemalis) нь Нугасныхан овгийн дундаж хэмжээний шувуу юм. Энэ шувуу нь Clangula төрлийн ганц зүйл болно.
Биеийн урт эр нь 60 см, эм нь 38 см. Нас бие гүйцсэн нь цагаан гэдэс хэвлийтэй, биеийн бусад хэсгийн өд сөд нь олон хэсгийн гуужилт явагдаж байдаг. Эрэгчин нь урт, үзүүртэй сүүлтэй ба ягаан солбисон зураастай хар саарал хошуутай. Өвлийн улиралд цагаан толгой, хүзүүтэй ба хацрын орчимд хар толботой, бараан өнгийн цээж, бүхэлдээ цагаандуу биетэй байдаг. Зун болоход толгой, хүзүү, нуруу нь хар бараан болж, хацрын орчимд цагаан толботой болно. Эмэгчин нь бор нуруу, харьцангуй богино, үзүүртэй сүүлтэй. Өвөл, эмэгчин шунгаахайн толгой, хүзүү нь цагаан ба толгойн орой нь хардуу байна. Зун болоход толгой нь бүхэлдээ бараан өнгөтэй өдтэй болно.
Мөнгөлөг шунгаахай тундрын намаг, цөөрөм болон далайн эрэг, томхон нууранд амьдарна. Тэд Хойд Атлантын далайн бүс, Гренланд, Исланд, Аляска, Канадын хойд хэсэг, Еврази, Орос орчимд нутагладаг. Үүрээ усны ойролцоо газар засаж, 6-7 өндөг гаргах ба 24-26 хоног дардаг ажээ. Тэд нүүдлийн шувуу тул Хойд Америкийн зүүн ба баруун эрэг дагуу, хойд Европ, Азийн эргээр өвөлжинө. Хамгийн чухал өвөлжих бүс нь Балтын тэнгис орчим ба нийт ойролцоогоор 4.5 сая цугладаг байна.
Тэд сүргээр амьдрах ба нүүдлийн үедээ болон өвөл олноор цуглан амьдардаг. Усанд шумбаж нялцгай биетэн, жижиг загас зэрэг барьж иднэ. Мөнгөлөг шунгаахай 60 м хүртэл гүнд шумбах чадвартай ч, голдуу усны мандлын ойролцоо хооллодог.
Мөнгөлөг шунгаахай (Clangula hyemalis) нь Нугасныхан овгийн дундаж хэмжээний шувуу юм. Энэ шувуу нь Clangula төрлийн ганц зүйл болно.
Ээбиллэ эбэтэр ээмиллэ (нууч. морянка, лат. Clangula hyemalis L.) - атыыра уһун хоройо сылдьар кутурук куорсуннаах орто кус. Атыырын да, тыһытын да өҥө кыһын, сайын, сүүлэр кэмин бүтүүтэ уонна улаата илигинэ тус-туспа буолар.
Хоту саамай тарҕаммыт кустартан биирдэстэрэ. Холобура Хотугу Европа уонна Таймыыр арҕаа өттүнэн сыл аайы 3,8—4,3 мөл. көтөр уйаланар дииллэр[1]. Үөрдүүр. Олоҕун улахан аҥаарын байҕалга атаарар. Туундараҕа көлүйэлэргэ, куталарга, үрэхтэргэ, байҕал кытылыгар уонна арыыларга уйаланар. Байҕалга кыстыыр, кытылга улахан тыал түстэҕинэ эрэ тахсар. Үчүгэйдик умсар, аһын уу түгэҕиттэн булар. уу харамайдарынан аһылыктанар, ардыгар балыгы сиир.[2] Бултанар.
Ээбиллэ эбэтэр ээмиллэ (нууч. морянка, лат. Clangula hyemalis L.) - атыыра уһун хоройо сылдьар кутурук куорсуннаах орто кус. Атыырын да, тыһытын да өҥө кыһын, сайын, сүүлэр кэмин бүтүүтэ уонна улаата илигинэ тус-туспа буолар.
Хоту саамай тарҕаммыт кустартан биирдэстэрэ. Холобура Хотугу Европа уонна Таймыыр арҕаа өттүнэн сыл аайы 3,8—4,3 мөл. көтөр уйаланар дииллэр. Үөрдүүр. Олоҕун улахан аҥаарын байҕалга атаарар. Туундараҕа көлүйэлэргэ, куталарга, үрэхтэргэ, байҕал кытылыгар уонна арыыларга уйаланар. Байҕалга кыстыыр, кытылга улахан тыал түстэҕинэ эрэ тахсар. Үчүгэйдик умсар, аһын уу түгэҕиттэн булар. уу харамайдарынан аһылыктанар, ардыгар балыгы сиир. Бултанар.
Эяла, эялла, ияла (Моря́нка) (лат. Clangula hyemalis) — Аллаһы Тәғәләгә зикер әйтеүсе өйрәк.
Һуна өйрәктән бәләкәйерәк. Парлашып һәм күмәкләшеп йәшәйҙәр. Ата ҡоштоң икегә айырылып торған ҡара ҡойроғо нәҙек оҙон. Башы, муйыны, түше, арҡаһы һәм ҡанаттары тигеҙ көрәнһыу ҡара. Күҙҙәренең тирәһе, ҡабырғалары һәм ҡорһағы аҡ. Ҡылғойроҡтан башлыса ҡара һәм аҡ төҫтә булыуы менән айырыла.
Тауышы оҙон, яңғырауыҡлы, алыҫтан «эй-аа-алаа, эй-аа- алаа» һымаҡ ишетелә.
Тайганың төньяҡ сигендә, тундрала йәшәй, һыу үҫемлектәре һәм бөжәктәре менән туҡлана. Күсмә ҡош. һирәк осрай. Беҙҙә яҙлы-көҙлө үтеп барышлай ғына туҡтап китәләр. Беҙҙең яҡта ояламай. Ите өсөн аулайҙар.
Инә ҡош
Инә ҡош ҡышҡы ҡиәфәттә
Museum specimen
Эяла, эялла, ияла (Моря́нка) (лат. Clangula hyemalis) — Аллаһы Тәғәләгә зикер әйтеүсе өйрәк.
लामपुच्छ्रे हाँस नेपालमा पाइने मध्यम आकारको, गठिलो प्रजातिको हाँस हो।
लामपुच्छ्रे हाँसको ठोँड र तीखो पुच्छर हुन्छ । पानी तल पौडिन्छ र डुबुल्की मार्नुभन्दा अगाडि आशिंक रूपले पखेटा खोल्दछ । उडानमा दुवै भाले पोथीको पखेटाको तलमाथि गाढा देखिन्छ । हिउँदमा भाले मुख्यतया सेतो, गालाको टाटो र छाती गाढा र लामो पुच्छर भएको हुन्छ । पोथी र युवावस्थाको भाले फरक फरक पर्ने, अवसर गाढा तालु र फिक्का अनुहार साथै गालामा गाढा टाटो हुन्छ ।
लामपुच्छ्रे हाँस नेपाल लगायत अलास्का, उत्तरी क्यानडा, उत्तरी युरोप, रसियामा पाइने गर्छ। यो चरा हिउँदमा उत्तर अमेरिकाको पूर्वी तथा पश्चिमी तट, विशाल ताल, उत्तरी युरोप तथा एसिया र कृष्ण सगरमा बसाई सर्ने गर्छन। यो प्रजातिको हिउँद मौसमको लागि सबैभन्दा उपयुक्त स्थान बाल्टिक सगर हो, यहाँ लगभग ४५ लाखको संख्यामा जम्मा हुने गर्छन। मे महिनाको अन्ततिर यसको प्रजनन् समय हो । धापिलो जमिन, स्वच्छ पानी भएका पोखरीहरु प्रजननका लागी प्रयोग गरिने स्थानहरु हुन् । हिँउद महिनामा विशेषगरी समुद्रमा बिताउने गर्छ । आहारको लागी पानीमा भएका कीराहरू, लार्भाहरूमा भर पर्दछ साथै वनस्पतिमा झ्यास, घाँस र रूखका फलहरूमा भर पर्दछ।
सिमसार क्षेत्रको विनाश तथा सिकारले गर्दा यो प्रजाति संरक्षणका हिसाबले संवेदनशील अवस्थामा रहेको छ ।
लामपुच्छ्रे हाँस नेपालमा पाइने मध्यम आकारको, गठिलो प्रजातिको हाँस हो।
The long-tailed duck (Clangula hyemalis), formerly known as the oldsquaw, is a medium-sized sea duck that breeds in the tundra and taiga regions of the arctic and winters along the northern coastlines of the Atlantic and Pacific Oceans. It is the only member of the genus Clangula.
The long-tailed duck was formally described by the Swedish naturalist Carl Linnaeus in 1758 in the tenth edition of his Systema Naturae. He placed it with all the other ducks in the genus Anas and coined the binomial name Anas hyemalis.[2] Linnaeus cited the English naturalist George Edwards's description and illustration of the "Long-tailed duck from Hudson's-Bay" that had been published in 1750 in the third volume of his A Natural History of Uncommon Birds.[3] This duck is now the only species placed in the genus Clangula that was introduced in 1819 to accommodate the long-tailed duck by the English zoologist William Leach in an appendix to John Ross's account of his voyage to look for the Northwest Passage.[4][5][6] The genus name Clangula is a diminutive of the Latin clangere meaning "to resound". The specific epithet hyemalis is Latin meaning "of winter".[7] The species is considered to be monotypic: no subspecies are recognised.[6]
In North American English it is sometimes called oldsquaw, though this name has fallen out of favour. Some biologists have also feared that this name would be offensive to some Native American tribes involved in the conservation effort.[8][9][10][11][12] The American Ornithologists' Union stated that "political correctness" was not sufficient to change the name, but "to conform with English usage in other parts of the world", it officially adopted the name "Long-tailed Duck".[13]
An undescribed congener is known from the Middle Miocene Sajóvölgyi Formation (Late Badenian, 13–12 Mya) of Mátraszőlős, Hungary.[14]
Long-tailed ducks breed in tundra across northern Eurasia (in Russia, Finland, Sweden, Norway, and Iceland) and across northern North America (Alaska and northern Canada). In winter, they are found in large bodies of water, such as the North Pacific Ocean, the North Atlantic Ocean, and the Great Lakes.
Adults have white underparts, though the rest of the plumage goes through a complex moulting process. The male has a long pointed tail (10 to 15 cm (3.9 to 5.9 in) long) and a dark grey bill crossed by a pink band. In winter, the male has a dark cheek patch on a mainly white head and neck, a dark breast and mostly white body. In summer, the male is dark on the head, neck and back with a white cheek patch. The female has a brown back and a relatively short pointed tail. In winter, the female's head and neck are white with a dark crown. In summer, the head is dark. Juveniles resemble adult females in autumn plumage, though with a lighter, less distinct cheek patch.
The males are vocal and have a musical yodelling call ow, ow, owal-ow.
Their breeding habitat is in tundra pools and marshes, but also along sea coasts and in large mountain lakes in the North Atlantic region, Alaska, northern Canada, northern Europe, and Russia. The nest is located on the ground near water; it is built using vegetation and lined with down. They are migratory and winter along the eastern and western coasts of North America, on the Great Lakes, coastal northern Europe and Asia, with stragglers to the Black Sea. The most important wintering area is the Baltic Sea, where a total of about 4.5 million gather. As of 2022 it has also been breeding in parts of Western Europe, such as on the Marker Wadden in The Netherlands.
The long-tailed duck is gregarious, forming large flocks in winter and during migration. They feed by diving for mollusks, crustaceans and some small fish. Although they usually feed close to the surface, they are capable of diving to depths of 60 m (200 ft). According to the Audubon Society Field Guide to North American Birds they can dive to 80 fathoms (146 meters or 480 feet). They are the only ducks that use their wings to dive, which gives them the ability to dive much deeper than other ducks.
The long-tailed duck is still hunted across a large part of its range. There has been a significant decline in the number of birds wintering in the Baltic Sea, partly due to their susceptibility to being trapped in gillnets. For these reasons the International Union for Conservation of Nature (IUCN) has categorised the long-tailed duck as vulnerable.[1] It is one of the species to which the Agreement on the Conservation of African-Eurasian Migratory Waterbirds (AEWA) applies.[17]
The long-tailed duck (Clangula hyemalis), formerly known as the oldsquaw, is a medium-sized sea duck that breeds in the tundra and taiga regions of the arctic and winters along the northern coastlines of the Atlantic and Pacific Oceans. It is the only member of the genus Clangula.
La Longvosta klangulo (Clangula hyemalis) estas marbirdo, sola specio de la genro Clangula en familio de anasedoj (Anatidae). Ĝi estas la ununura vivanta membro de sia genro, Clangula, kiu estis iam uzata por la genro de Bucephala, dum la Longvosta klangulo estis lokita en Harelda. Oni priskribis samgenranon el Meza Mioceno en kuŝejo Sajóvölgyi de Mátraszõlõs, Hungario (Gál et al. 1998-99).
Ĝi vivas norde de limo de la arbara tundro ĝis la daŭra glacio. Se ĝi nestas sude, elektas ĉiam neston super la arbara zono. Ĝi nestas en Islando, Spicbergoj, nordaj partoj de Eŭropo, Azio, Nord-Ameriko kaj Grenlando. Ĝi ŝatas la lagetojn, marĉojn kaj insuletojn. La Longvosta klangulo travintrumas en okcidenta parto de la Balta maro, ĉirkaŭ Öland (Elando), sed ankaŭ ĉe sudaj bordoj de la Balta Maro. Alia grava travintrumejo estas antaŭ la norvegaj bordoj kaj en latitudo de la Feroaj insuloj.
Ĝi longas 40-47 cm, pezas 550-900 mm, la enverguro estas 73-79 cm. La inbirdo estas iomete pli malgranda ol la virbesto. Temas pri specio kun klara seksa duformismo kaj ambaŭ seksoj havas kaj reproduktan plumaron kaj en eklipso.
La virbeston karakterizas la plilongiĝintaj mezaj vostoplumoj, kiuj ofte kuŝas sur la akvo. Dum ekscitiĝo, la virbesto starigas la longajn plumojn. Dum reprodukta plumaro la virbesto havas rozkoloran bekon (kun nigraj bazo kaj pinto), blankajn frunton kaj kronon kaj helgrizajn vizaĝon kaj gorĝareon. La okulo estas helbruneca kun blanka okulringo. Sube de orelareoj estas malhelbrunaj makuloj en kolflankoj iom pli helbrune subantaŭe kiel bordo por blanka kolo. La dorso kaj flugiloj estas nigrecaj kun kontrastaj kaj rimarkindaj blankaj ŝultroj kiuj videblas eĉ dumnaĝe. Ankaŭ la subaj partoj estas blankaj. Post la ovodemetado kaj jam en eklipsa plumaro nigriĝas en kapo, kolo kaj brusto, kaj restas helgriza makulo en bridareo kaj blanka malantaŭokula strio. La iamaj blankaj ŝultroj helbruniĝas.[1]
La inon karakterizas malhela makulo sur la vango, sur hela fono de blanka kapo kun nigra krono. La brusto estas bruneca kaj tiele ĉefe dumfluge videblas tre blanka kolumo inter la malhelaj supraj kaj subaj makuloj. Ŝiaj flugilaj plumoj estas ĉiam malhelaj. Ŝia beko estas griza kun nigrapintopunkto. En eklipsa plumaro ŝi similas al virbesto en eklipsa plumaro, sed ne tiom nigreca, nome pli etenda malhela kolflanka makulo subvange, ankaŭ malhelbrunaj frunto kaj krono kaj helbruna al grizeca vizaĝa makulo, tre simila al tiu virseksa kaj eĉ kun malantaŭokula blanka strio kiu tiukaze pluas mallarĝe al nuko. Junuloj havas, kiel inoj, malhelbrunajn suprajn partojn kaj helbrunan bruston, sed anstataŭ blanka kapo ili havas grizbrunan kapon. Junaj virbestoj jam blankiĝas iomete fine de la unua aŭtuno.[2]
Ĝi estas la plej ofta anasedo de la Norda poluso. Ĝi nestas kaj kovas sur la kontinento; ekster la kova periodo ĝi ripozas, dormas en la malferma maro, nutras sin ĉe proksimo de la bordoj merĝante ĝis la fundo. Ĝi preferas la protektitajn marajn golfetojn kaj ripozajn akvojn inter la insuloj, alfluejojn de riveroj.
La Longvosta klangulo povas submerĝi ĝis 30 m. Subakve, ĝi „flugas” per duonmalfermaj flugiloj. Ĝi kapablas tuj elakviĝi kaj subakviĝi, eltenas eĉ 2 minutojn subakve. Ĝi naĝas kun sinkiĝinta unua korpoparto, kapablas deakviĝi sen ekkuro. Ĝi flugas malalte kaj per rapidaj flugilbatoj. Ĝi surakviĝas je brusto kaj kun kruroj etenditaj malantaŭen.
Ĝi manĝas krabojn, insektojn, ties larvojn en lagoj, en maro helikojn kaj konkojn. Pro tio, ĝia karno estas fiŝgusta.
Ĝi kovas en la malprofundaj, malgrandaj lagoj de la tundro, prefere sur insuletoj. La kovperiodo komenciĝas en fino de majo, komenco de junio. La kovejo estas kaŝita inter plantaro, rokoj kaj konsistas el plantaĵoj, lanugo.
La birdo kovas 5-9 ovojn dum 24-26. La idoj flugkapablaj post 35 tagoj, plej rapide inter la anasedoj.
La Longvosta klangulo (Clangula hyemalis) estas marbirdo, sola specio de la genro Clangula en familio de anasedoj (Anatidae). Ĝi estas la ununura vivanta membro de sia genro, Clangula, kiu estis iam uzata por la genro de Bucephala, dum la Longvosta klangulo estis lokita en Harelda. Oni priskribis samgenranon el Meza Mioceno en kuŝejo Sajóvölgyi de Mátraszõlõs, Hungario (Gál et al. 1998-99).
El pato havelda (Clangula hyemalis)[2] es una especie de ave anseriforme de la familia Anatidae propia de las regiones frías de Eurasia y Norteamérica. Pertenece a la subfamilia de los patos marinos. Es la única especie viva del género Clangula. Es una de las especies a las cuales se aplica el Acuerdo para la Conservación de aves acuáticas migratorias africanas-eurasiáticas, AEWA.
Los adulto miden entre 41 y 60 cm de longitud, con una envergadura alar de 72 a 80 cm, y un peso entre 450 y 1.030 g. El plumaje de los adultos varía bastante a lo largo del año, a causa de un complejo proceso de muda, manteniendo constante únicamente el blanco de las partes inferiores del cuerpo.
El macho tiene una cola larga, estrecha y apuntada, de 10 a 15 cm de longitud, y un pico gris negruzco cruzado por una banda rosada. En invierno, tiene un patrón de plumaje blanco y negro, siendo blanco en su mayoría con excepción de las alas, espalda, cola y una gran mancha redondeada de la mejilla. En verano Su cabeza y cuello se vuelven negros, manteniendo blanco solo el rostro; y sus partes superiores se hacen de tonos pardos oscuros. En otoño se les puede observar con un patrón intermedio con una mancha blanca la parte posterior del píleo. La hembra tiene plumaje de tonos pardos en las partes superiores y la cola relativamente corta y apuntada. En invierno gran parte de su cabeza y cuello son blancos, salvo la mejilla y el píleo que son de color pardo oscuro. En verano la cabeza se vuelve parda casi en su totalidad. En otoño mantiene los laterales de la cabeza y cuello blancos y su mejilla se hace más clara. Los juveniles de ambos sexos tienen un plumaje similar a las hembras en verano.
El pato havelda fue descrito científicamente por Carlos Linneo en 1758 en la décima edición de su obra Systema naturae, con el nombre de Anas hyemalis.[3] Posteriormente fue trasladado a su propio género, Clangula, creado por William Elford Leach en 1819.[4] No se reconocen subespecies diferenciadas.[5]
La etimología del nombre de su género procede del verbo latino clangere «resonar» al que se le añade la partícula diminutiva ula resultando este término neolatino, clangula, en referencia a su voz.[6] En cambio su nombre específico es una forma alternativa de escribir la palabra hiemālis que en latín significa «invernal».[7]
Se conoce un congénere fósil del Mioceno medio (de hace 12 o 13 millones de años), encontrado en Hungría.[8]
Su hábitat de cría son los pantanos y charcas de la tundra, pero también toda la costa ártica y los lagos grandes de montaña, extendiéndose desde Alaska, el norte del Canadá, norte de Europa hasta Siberia.
Es un ave migratoria que pasa el invierno en las costas nororientales y noroccidentales de Norteamérica, la región de Grandes Lagos, las costas de Groenlandia y del norte de Europa y Asia, incluidas algunas islas árticas como las Svalbard o Nueva Zembla. El área de invernada más importante es el Mar Báltico, donde llegan a concentrarse cerca de 4,5 millones de estos patos. También pasan el invierno alrededor de las islas Británicas, los Alpes, y algunos llegan incluso hasta el Mar Negro y en menor cantidad al Mediterráneo.
El pato havelda es un ave gregaria que forma grandes bandadas en invierno y durante la migración. Vuela rápidamente y durante migración puede alcanzar hasta 100 km/h.
Sitúa su nido en tierra cerca del agua, al abrigo de la vegetación y lo construye usando hierba y tallos, y acolchado interiormente con hojas y plumón de la hembra.
Se alimenta buceando en busca de moluscos, crustáceos y algunos pequeños peces, generalmente en profundidades cercanas a la superficie y entre los 10 y 15 m de profundidad, aunque es capaz de zambullirse a profundidades de hasta 60 m.
El pato havelda (Clangula hyemalis) es una especie de ave anseriforme de la familia Anatidae propia de las regiones frías de Eurasia y Norteamérica. Pertenece a la subfamilia de los patos marinos. Es la única especie viva del género Clangula. Es una de las especies a las cuales se aplica el Acuerdo para la Conservación de aves acuáticas migratorias africanas-eurasiáticas, AEWA.
See artikkel räägib liigist; perekonna kohta vaata artiklit Aul (perekond); perekonnanime kohta vaata Aul (perekonnanimi). Aul (Clangula hyemalis) on partlaste sugukonda kuuluv linnuliik.
Aul on auli perekonna ainus liik.
Liigi esmakirjeldaja oli Karl von Linné (1758).
Aul pesitseb tundravöötmes, Põhja-Jäämere ning suurte järvede kaldal Põhja-Euroopas, Põhja-Aasias, Alaskal ja Kanadas.
Talvituma lendab lõuna poole – Põhja-Ameerika ida- ja läänerannikule, Suure järvistu äärde ning Euroopa ja Aasia rannaaladele. Tähtsaim talvitusala on Läänemere rannik (umbes 4,5 miljonit lindu), Euroopas on neid palju talvitumas ka Briti saartel.
Talvitumise ajal moodustavad aulid suuri parvi.
Eestis on aul Lääne-Eesti rannikul ja saartel talvituv lind.
Aulide koguarvu hinnatakse 7,2–7,8 miljonile.
Aulide talvist arvukust Eestis hinnatakse 100 000–500 000 isendile [1].
Auli arvukus on vähenenud seoses naftareostusega. 2006. aasta jaanuaris toimunud Lääne-Eesti naftareostuse ohvriks langesid põhiliselt aulid.
Eestis langeb aulide kevadränne põhiliselt maikuu keskele.
Aul on väiksemat sorti sukelpart.
Sulestiku värvus sõltub linnu soost (sooline dimorfism) ja aastaajast. Täiskasvanud auli kõhualune on valge. Emane lind on pruunika sulestikuga. Talvel on emaslinnu pea ja kael valged, peas on tume kroon; suvel on pea tume. Isasel on talvel musta-valgekirju sulestik pikkade kitsaste sabasulgedega. Pea on enamasti valge, põsel on tume laik, rind on tume, keha suuremalt jaolt valge. Suvel on isaslinnu pea, kael ja selg tumedad ning põsel on valge laik.
Isaslinnul on pikk terav saba, emaslinnul suhteliselt lühike terav saba.
Nokk on suhteliselt lühike. Isaslinnu nokk on tume, otsast heledam.
Aul on 38–60 cm pikk ja kaalub 500...1100 g (tavaliselt 600...700 g). Tiibade siruulatus on 75 cm. Isaslinnud on suuremad.
Toitumiseks aulid sukelduvad ja ujuvad vee all. Tavaliselt toituvad nad pinna lähedal, kuid võivad sukelduda kuni 60 m sügavusele.
Nad söövad peamiselt limuseid, vähilaadseid ja mõningaid väikesi kalu.
Isaslinnud on häälekad. Nende kutsehüüd meenutab joodeldamist ning kostab nagu "au, au, aul, au".
Aul ehitab pesa kaldale varjatud kohta. Pesamaterjalina kasutab ta taimset materjali, vooderdusena udusulgi.
Kurnas on 5...12 (tavaliselt 6...10) muna. Munad on rohekad või kreemikad. Muna mõõtmed on 54×38 mm, mass umbes 43 g.
Haub ainult emaslind. Haudeaeg on 23–24, teistel andmetel 24...29 päeva.
Pojad on pärast koorumist kohe suutelised ise liikuma ja toituma.
Aulil on aastas üks kurn.
Aulid elavad veekogude kaldal. Lõuna pool eelistavad nad mägijärvi ja -jõgesid.
Aul on väheohustatud.
Mõnes riigis, näiteks Bulgaarias, on aul looduskaitse all.
Izotz-ahatea (Clangula hyemalis) Anatidae familiaren ahate ez-domestikoa da, bere generoan bakarra dena[1].
Udan iparraldeko Europan, Errusian eta Ipar Amerikan bizi da eta neguan hegoalderantz migratzen da. Negua igarotzeko gune nagusia Itsaso Baltikoa da.
Artikulu hau biologiari buruzko zirriborroa da. Wikipedia lagun dezakezu edukia osatuz. Izotz-ahatea (Clangula hyemalis) Anatidae familiaren ahate ez-domestikoa da, bere generoan bakarra dena.
Udan iparraldeko Europan, Errusian eta Ipar Amerikan bizi da eta neguan hegoalderantz migratzen da. Negua igarotzeko gune nagusia Itsaso Baltikoa da.
Alli (Clangula hyemalis) on keskikokoinen musta-ruskea-valkea sorsalintu. Vuonna 2012 se luokiteltiin vaarantuneeksi lajiksi.[2][3]
Aikuisilla on valkea vatsapuoli, selkäpuoli on ruskean-mustan ja valkean kirjava sukupuolen ja vuodenajan mukaan. Koiraalla on keväällä pitkä pyrstöjouhi.
Sen pituus 38–60 cm, siipien kärkiväli 75 cm, paino 500–1 100 g. Sen ääntely kuulostaa huudolta ”a-al-li, a-al-li”, josta se on saanut nimensäkin.
Vanhin suomalainen rengastettu alli on ollut 22 vuotta, 7 kuukautta ja 9 päivää vanha. Se on samalla myös Euroopan vanhin alli.
Alli on muuttolintu, joka viettää kesänsä Pohjois-Atlantin rannoilla, Alaskassa, Pohjois-Kanadassa, Pohjois-Euroopassa ja Pohjois-Venäjällä. Suomessa alli pesii Tunturi-Lapin pienten järvien ja jokien rannoilla ja palsasoilla, yksittäisiä pesimishavaintoja on Perämeren rannikolta ja Pohjanmaan edustan saarilta.
Talveksi alli muuttaa etelämmäksi. Tärkein talvehtimisalue on Itämeri, jossa talvehtii noin 4,5 miljoonaa allia. Suomen Lapissa pesii noin 1 500 paria[2], mutta alleja havaitaan paljon enemmän, koska Pohjois-Venäjän allit levähtävät täällä muuttomatkoillaan, ja lauhoina talvina osa talvehtijoista jää Suomen etelärannikolle. Euroopan pesimäkannaksi arvioidaan 8 000–18 000 paria, Venäjän 350 000–500 000 paria. Maailman allipopulaation koko on 7,2–7,8 miljoonaa yksilöä.
IUCN luokitteli allin vaarantuneeksi lajiksi ja pilkkasiiven erittäin uhanalaiseksi keväällä 2012, sillä niiden Itämerellä talvehtivien määrä romahti kymmenessä vuodessa alle puoleen. Aiemmin alleja ammuttiin syksyisin esimerkiksi Suomessa noin 10 000 kappaletta. Syy kannan romahtamiseen on poikastuotannon huonous, minkä arvioidaan johtuvan ilmastonmuutoksesta. Myyrien vähentymisen vuoksi pedot syövät pohjoisessa merilintujen poikasia.[2]
Lajin elinympäristöä ovat tundran ja tunturien pienet järvet ja joet.
Alli rakentaa pesänsä kasveista maalle, lähelle vesirajaa, toisinaan pesä voi kuitenkin sijaita jopa kilometrinkin päässä lähimmästä vesialueesta. Pesä vuorataan untuvilla. Pesintä alkaa kesä-heinäkuussa ja naaras munii 5–11 munaa, joita se hautoo 23–24 päivää. Haudonnan alkuvaiheessa koiras on pesän lähettyvillä, mutta naaras huolehtii jälkeläisistä käytännössä yksin tai lyöttäytyy yhteen muiden naaraiden kanssa. Emot hoitavat poikasia noin viisi viikkoa, jonka jälkeen emo jättää lentokykyiset poikaset. Allit tulevat sukukypsiksi kaksivuotiaina.
Alli syö simpukoita, kotiloita, äyriäisiä ja pikkukaloja, sekä muita pieniä mereneläviä, joita se löytää joko vedestä tai maalta.
Alli (Clangula hyemalis) on keskikokoinen musta-ruskea-valkea sorsalintu. Vuonna 2012 se luokiteltiin vaarantuneeksi lajiksi.
Clangula hyemalis • Cacaoui
La Harelde kakawi ou Harelde de Miquelon ou encore Harelde boréale[1] (Clangula hyemalis) est une espèce de canards plongeurs marins de la famille des Anatidés. C'est la seule espèce du genre Clangula.
Harelde viendrait de l'islandais havela, du danois havlit qui sont les noms de cet oiseau dans ces langues.
Elle est également appelée Harelde boréale, Harelde de Miquelon ou Harelde du Nord, voire Garrot de Miquelon, Fuligule de Miquelon, Canard de Miquelon, Harelde glaciale, Morillon glacial, Criard d'hiver, Petit Pilet, Pilet dériveur, Micloux, Canard à longue queue de Terre-Neuve, Sarcelle de Féroé ou Canard des glaces[réf. nécessaire].
Ce canard mesure de 41 à 60 cm de longueur pour une envergure de 72 à 80 cm et une masse entre 450 et 1 030 g.
Le mâle est brun-noir en été, en dehors des flancs et d'une tache oculaire, blancs. En hiver, il est de couleur blanchâtre, en dehors de la poitrine, des ailes et de la tache faciale, qui sont noires. En toutes saisons, il possède une longue queue effilée noire.
La femelle a une queue courte, un dos sombre et un ventre blanc.
Originaire de Terre-Neuve, présente en Scandinavie, en Écosse, le long des côtes de l'Atlantique, des côtes du Pacifique, des grands lacs du Canada et des îles Saint-Pierre-et-Miquelon, elle migre dès juillet pour aller jusqu'en Afrique du nord en longeant les côtes. Elle fréquente sporadiquement les lacs alpins. Selon le site [1], plusieurs centaines stationnent de la mi-octobre à fin avril, voire mi-mai autour de l'archipel de Saint-Pierre-et-Miquelon et parmi ceux-ci quelques-uns se trouvent dans le secteur du Grand Barachois, l'anse de la Pointe au Cheval et la Pointe aux alouettes.
La Harelde kakawi niche dans la toundra. En hiver, elle est principalement sur les côtes marines et les lagunes.
La Harelde kakawi est un oiseau peu farouche. Elle est toujours en mouvement, plongeant sans cesse. Elle prend son essor facilement et vole habituellement au ras de l'eau. Elle vole très vite, sa vitesse en migration pouvant atteindre 100 km/h. C'est une espèce dont la chasse est autorisée.
C'est un excellent plongeur. Elle plonge avec les ailes entrouvertes, pendant une minute voire deux, à des profondeurs de 10 à 15 mètres. Le record étant à 60 mètres sur des lacs américains. Elle se nourrit principalement de mollusques, de crustacés, de petits poissons, de vers, voire d'insectes au cours de l'été.
La femelle pond une couvée par an de 6 à 7 œufs. Le nid est situé près de l'eau, sur le sol, à l'abri de la végétation. Il est habituellement construit dans une légère cuvette et est tapissé de feuilles et de plumes du duvet de la femelle.
Clangula hyemalis • Cacaoui
La Harelde kakawi ou Harelde de Miquelon ou encore Harelde boréale (Clangula hyemalis) est une espèce de canards plongeurs marins de la famille des Anatidés. C'est la seule espèce du genre Clangula.
Is éan í an lacha earrfhada (Clangula hyemalis). Is ball d'fhine na nAnatidae í agus an t-aon bhall den ghéineas Clangula.
Tá an lacha earraigh dúchasach sna réigiúin thuaidh in Alasca, i gCeanada, san Eoraip agus sa Rúis. Bíonn a gnáthóga goir i locháin agus riascanna sna tundraí agus freisin feadh chóstaí na farraige agus na locha móra sna sléibhte. Tógann an lacha a nead ar an talamh in aice uisce. Tógann siad na neadacha as ábhar plandaí le clúmh mar líonáil. Éan imirceach atá inti.
O pato rabeiro[2] ou parrulo rabudo[3] (Clangula hyemalis) é unha especie de ave anseriforme da familia Anatidae propia das rexións frías de Eurasia e Norteamérica, que en Galicia aparece como invernante esporádico. Pertenece á subfamilia dos patos mariños. É a única especie viva do xénero Clangula. É unha das especies ás que se aplica o Acordo para a Conservación de Aves Acuáticas Migratorias africano-eurasiático, AEWA.
Os adultos miden entre 41 e 60 cm de lonxitude, cunha envergadura alar de 72 a 80 cm, e un peso entre 450 e 1030 g. A plumaxe dos adultos varía bastante ao longo do ano, a causa dun complexo proceso de muda, mantendo constante unicamente o branco das partes inferiores do corpo.
O macho ten unha cola longa, estreita e en punta, de 10 a 15 cm de lonxitude e un bico gris anegrado cruzado por unha banda rosa. En inverno, ten un padrón de plumaxe branco e negro, pero é branco na súa maioría con excepción das ás, dorso, cola e unha gran mancha arredondada da meixela. En verán a cabeza e pescozo vólvenselle negros, mantendo o branco só na face; e as súas partes superiores fanse de tons pardos escuros. En outono poden observarse cun padrón intermedio cunha mancha branca na parte posterior do píleo. A femia ten plumaxe de tons pardos nas partes superiores e a cola relativamente curta e en punta. En inverno gran parte da cabeza e pescozo son brancos, agás a meixela e o píleo, que son de cor parda escura. En verán a cabeza vólvese parda case na súa totalidade. En outono mantén os laterais da cabeza e pescozo brancos e a súa meixela faise máis clara. Os xuvenís de ambos os sexos teñen unha plumaxe similar ás femias en verán.
A especie describiuna cientificamente Carl von Linné en 1758 na décima edición da súa obra Systema naturae, co nome de Anas hyemalis.[4] Posteriormente, foi trasladada a un xénero propio, Clangula, creado por William Elford Leach en 1819.[5] Non se reconocen subespecies diferenciadas.[6]
A etimoloxía do nome do seu xénero procede do verbo latino clangere, 'resoar' ao que se lle engade a partícula diminutiva ula, orixinando este término neolatino, clangula, que fai referencia á súa voz.[7] O seu nome específico é unha forma alternativa de escribir a palabra hiemālis, que en latín significa 'invernal'.[8]
Coñécese unha especie fósil deste xénero do Mioceno medio (de hai 12 ou 13 millóns de anos), encontrada en Hungría.[9]
O seu hábitat de cría son os pantanos e pozas da tundra, mais tamén toda a costa ártica e os lagos grandes de montaña, estendéndose desde Alasca, ao longo do norte do Canadá, e norte de Europa ata Siberia.
É unha ave migratoria que pasa o inverno nas costas nororientais e noroccidentais de Norteamérica, a rexión dos Grandes Lagos, as costas de Groenlandia e do norte de Europa e Asia, incluídas algunhas illas árticas como as Svalbard ou Nova Zembla. A área de invernada máis importante é o mar Báltico, onde chegan a concentrarse preto de 4,5 millóns destes patos. Tamén pasan o inverno arredor das illas Británicas, os Alpes e algúns chegan mesmo ata o mar Negro e en menor cantidade ao Mediterráneo. En Galicia é un invernante esporádico.[3]
É unha ave gregaria que forma grandes bandadas en inverno e durante a migración. Voa rapidamente e durante a súa migración puede alcanzar ata os 100 km/h.
Fai o seu niño en terra preto da auga, ao abeiro da vexetación e constrúeo usando herba e talos, e forrado interiormente con follas e penuxe da femia.
Aliméntase mergullándose en busca de moluscos, crustáceos e algúns pequenos peixes, xeralmente en zonas próximas á superficie ou a profunddades entre os 10 e 15 m, aínda que pode chegar a profundidades de ata 60 m.
O pato rabeiro ou parrulo rabudo (Clangula hyemalis) é unha especie de ave anseriforme da familia Anatidae propia das rexións frías de Eurasia e Norteamérica, que en Galicia aparece como invernante esporádico. Pertenece á subfamilia dos patos mariños. É a única especie viva do xénero Clangula. É unha das especies ás que se aplica o Acordo para a Conservación de Aves Acuáticas Migratorias africano-eurasiático, AEWA.
Hávella (fræðiheiti: Clangula hyemalis) er norðlæg kafönd sem einnig er algeng varptegund á Íslandi. Hún er með algengustu heimskautaöndum heims.
Sennilega er engin íslenskur fugl með fleiri búninga en hávellan, en er hún gjörólík í ásýndum að sumri og að vetri. Sumarbúningur karlfulsins er að mestu leyti dökkbrúnn að ofan, á bringu og á kolli. Andlit og kviður er hvítt. Á veturna er blikinn gjörólíkur. Þá er hann að mestu hvítur með nokkrum dökkbrúnum skellum á vængjum, bringu og hálsi. Aðalskraut karlsins eru tvær langar stélfjaðrir sem hann lætur stundum standa út í loftið á fallegan hátt. Þaðan er enska heiti tegundarinnar dregið, Long-tailed Duck. Lengd karlfuglsins er um 55 cm, en kvenfuglinn, sem ekki er með langar stélfjaðrir, er um 40 cm. Kvenfuglinn er ekki með eins dramatísk búningaskipti. Hún er oftast dökkbrún á baki og kolli, en ljós annars staðar.
Hávellan verpur aðallega við vötn og tjarnir. Á Íslandi er hún gjarnan á hálendinu, ekki síst á Mývatni og nálægum tjörnum. Á veturna halda fuglarnir sig oftast á sjónum allt umhverfis landið. Kollan ein sér um ungauppeldið, en stundum getur kolla tekið að sér fleiri unga en sína eigin. Má þá oft sjá eina eða fleiri kollur með fjölda unga.
Hávellan er hánorræn tegund og verpir allt í kringum norðurskautið, þ.e. nyrst í Síberíu, heimskautasvæði Kanada og Alaska, og víða með ströndum Grænlands. Í Evrópu verpir hávellan nyrst í Skandinavíu og eitthvað suður með Noregsströndum. Á Íslandi verpir hún um nær allt land. Á veturna fer hluti stofnins eitthvað suður á bóginn. Stórar vetrarstöðvar eru við strendur Eystrasalts og Norðursjávar. Í Ameríku er hávellan alger farfugl. Vetrarstöðvarnar eru bæði við Kyrrahaf (allt suður til Kaliforníu) og við Atlantshaf (suður til Flórída). Á Íslandi heldur hávellan sig að mestu við strendurnar á veturna. Hávellan er ákaflega algeng. Talið er að vetrarfuglarnir í Eystrasalti einu saman séu um 4 milljónir.
Orðið hávella er eflaust komið af söng eða pípi fuglsins, sem oft heyrast langar leiðir. Fuglarnir eru sérlega raddmiklir og heyrist oft meira í þeim en öðrum öndum. Latneska heiti tegundarinnar er clangula hyemalis. Clangula er dregið af latneska sagnorðinu clango, sem merkir að öskra eða hrópa, enda gefa karlfuglarnir frá sér einkennileg blísturhljóð. Hyemalis er dregið af orðinu hiems, sem merkir vetur, enda lifir tegundin í hánorðri. [1]
Hávella (fræðiheiti: Clangula hyemalis) er norðlæg kafönd sem einnig er algeng varptegund á Íslandi. Hún er með algengustu heimskautaöndum heims.
La moretta codona (Clangula hyemalis, Linnaeus 1758) è un'anatra marina di medie dimensioni. È l'unico membro vivente del suo genere, Clangula. Sono stati ritrovati fossili di un congenere non ancora descritto provenienti dalla formazione di Sajóvölgyi del Miocene medio (Badeniano superiore, 13-12 milioni di anni fa) di Mátraszõlõs, Ungheria (Gál et al. 1998-99).
Gli adulti presentano le regioni inferiori bianche. Il maschio ha una lunga coda appuntita ed un becco scuro più chiaro nei pressi dell'estremità. In inverno, il maschio presenta una macchia scura sulle guance che risalta sullo sfondo della testa e del collo, principalmente bianchi, un petto scuro e la maggior parte del corpo bianca. In estate, il maschio ha la testa, il collo e il dorso scuri con una macchia bianca sulle guance. La femmina ha un dorso bruno ed una coda appuntita relativamente corta. In inverno, la testa e il collo della femmina sono bianchi con la sommità del capo scura. In estate, la testa è scura.
Il suo habitat di nidificazione sono i freddi oceani settentrionali e i grandi laghi della regione nord-atlantica, dell'Alaska, del Canada settentrionale, dell'Europa settentrionale e della Russia. Il nido è situato sul suolo nei pressi dell'acqua; viene costruito usando materiale vegetale e viene imbottito di piumino.
È migratrice e sverna lungo le coste orientali e occidentali del Nordamerica, sui Grandi Laghi e sulle regioni costiere di Europa e Asia. Si tratta di un'anatra gregaria e durante le migrazioni forma grandi stormi. La più importante area di svernamento è il mar Baltico, dove si riunisce un totale di circa 4,5 milioni di questi uccelli.
Si nutrono immergendosi e nuotando sott'acqua. Si cibano soprattutto di molluschi, crostacei e di alcuni piccoli pesci. Sebbene si nutrano solitamente nei pressi della superficie, sono in grado di immergersi fino a profondità di 60 m.
I maschi sono molto rumorosi ed eseguono un richiamo sonoro fatto di gorgheggi che risuona come un Ow, ow, owal-ow.
L'anatra dalla coda lunga è una delle specie protette dall'Agreement on the Conservation of African-Eurasian Migratory Waterbirds (AEWA).
La moretta codona (Clangula hyemalis, Linnaeus 1758) è un'anatra marina di medie dimensioni. È l'unico membro vivente del suo genere, Clangula. Sono stati ritrovati fossili di un congenere non ancora descritto provenienti dalla formazione di Sajóvölgyi del Miocene medio (Badeniano superiore, 13-12 milioni di anni fa) di Mátraszõlõs, Ungheria (Gál et al. 1998-99).
Ledinė antis (lot. Clangula hyemalis, angl. Long-tailed Duck) – žąsinių (Anseriformes) būrio vienintelis Clangula genties paukštis.
Nedidelė, maža, apvalia galva ir trumpu snapu antis. Patino nugarinė pusė, sparnai ir krūtinė juodai rudi. Galvos šonai pilki, kaklo šonai viršuje juodi, apačioje rudi. Kitos galvos ir kaklo dalys baltos. Uodega smaili, labai ilga. Pilvas, antuodegis ir pauodegys balti. Snapas juodas su geltona juostele. Kojos pilkos. Rainelė raudona. Patelė pilkesnė už patiną. Jos galva ir kaklas balti su pilkomis plunksnomis. Nugara rusva, pilvinė pusė balta. Snapas juodas. Kojos žalsvai juodos. Žiemą patino galva ir kaklas gelsvai balti, pilko atspalvio. Kaklo šonai rudi, pečiai balti. Patino plunksnų apdaras gana įvairus, nes jis šeriasi net 3 kartus per metus. Jaunikliai panašūs į patelę, bet ne tokių ryškių spalvų.
Eurazijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Beringo jūros pakrančių. Šiaurėje arealas siekia Arkties vandenyno pakrantę. Į pietus paplitusi iki pietinės miškatundrės. Gyvena Šiaurės Amerikoje, Islandijoje, daugelyje Arkties vandenyno salų. Žiemoja piečiau esančių jūrų pakrantėse.
Aptinkama visoje Lietuvos teritorijoje. Dažna Baltijos jūros pakrantėse.
Tipiškas tundros paukštis. Gyvena ir peri prie ežerų. Per migraciją ilsisi jūros pakrantėse. Lizdą įsiruošia sausoje vietoje netoli vandens. Jį suka dažniausiai tundros žemaūgių medžių, retų krūmų priedangoje arba viksvų kupstuose. Vienoje dėtyje paprastai būna 6–7 kiaušiniai, sveriantys po maždaug 40 gramų. Patelė uoliai peri apie 23 dienas. Ypač nesitraukia nuo lizdo paskutinėmis dienomis.
Ką tik išsiritę jaunikliai kelias dienas būna lizde, paskui patelė juos vedasi į tundrą prie viksvynais apaugusių ežerų. Jaunikliai paprastai jungiasi į bendrus būrius. Kartais dvi patelės vedžioja net 20 ančiukų. 35 dienų amžiaus jaunikliai jau skraido ir būna savarankiški.
Perimvietėse minta vėžiagyviais, moliuskais, lervomis, smulkiomis žuvytėmis. Augalinį maistą lesa retai.
Patinas ir patelė
Ledinės anties kiaušinis
Ledinės antys skrydyje
Perinti ledinė antis
Ledinės antys ant pašto ženklo
Ledinė antis (lot. Clangula hyemalis, angl. Long-tailed Duck) – žąsinių (Anseriformes) būrio vienintelis Clangula genties paukštis.
Kākaulis (Clangula hyemalis) ir pīļu dzimtas (Anatidae) ūdensputnu suga, kas pieder pie gauru apakšdzimtas (Merginae). Kākaulis ir vienīgā suga kākauļu ģintī (Clangula). Ligzdo ziemeļu puslodes ziemeļos — tundrā, ziemās migrē nedaudz uz dienvidiem, kur ziemo jūru piekrastēs un plašos iekšzemes ūdeņos. Ģeogrāfisko variāciju nav.[1]
Kākaulis ligzdo ziemeļu puslodes pašos ziemeļos: ASV, Kanādas, Skandināvijas un Krievijas tundras purvos un ezeriņos, kā arī ziemeļu reģionu jūru piekrastēs. Tas ligzdo arī Ziemeļamerikas kalnu ezeros Aļaskā un Kanādas ziemeļos. Kākaulis izvairās no mežatundras.[2] Ziemas periodā kākaulis migrē nedaudz uz dienvidiem. Ziemeļamerikas populācija ziemo okeānu krastos gan austrumos, gan rietumos, gan iekšzemē Lielajos ezeros. Eirāzijas populācijas ziemo Atlantijas okeāna krastā, sasniedzot Francijas ziemeļus, un Klusā okeāna krastā, sasniedzot Korejas piekrasti Āzijā. Arī Eirāzijā kākaulis ziemo iekšzemē; to var novērot Baikālā, Balhašā un Centrāleiropas ūdenskrātuvēs.[3] Reizēm tas sasniedz Melno jūru. Viena no nozīmīgākajām kākauļa ziemošanas vietām ir Baltijas jūra, kurā ziemo apmēram 4,5 miljoni putnu.
Latvijā kākaulis lielā skaitā gan caurceļo, gan ziemo jūrā. Ja jūra nav aizsalusi, Latvijas teritoriālajos ūdeņos uzturas ap 7% visas Baltijas jūras ziemotāju.[4] Atsevišķus īpatņus ziemā var novērot piejūras ezeros vai Daugavā. Arī vasaras mēnešos atsevišķi īpatņi regulāri sastopami jūras piekrastē vai iekšzemes ūdenstilpnēs.[3]
2013. gadā Latvijas Ornitoloģijas biedrība kākauli izraudzījās par Gada putnu Latvijā.[4]
Kākaulim ir raksturīga liela apspalvojuma zīmējuma dažādība. Apspalvojuma pamatkrāsa tēviņiem ir balta, ar brūnu, pelēku un melnu rakstu, kas atkarīgs no dzimuma, vecuma, un sezonas. Kākaulis ir unikāls ar to, ka apspalvojumu maina 3 reizes gadā gan tēviņi, gan mātītes. Riesta laikā tēviņi ir baltāki, bet vēlāk, nomainot spalvu, tie kļūst tumšāki. Seja parasti ir balta, spārni tumši ar baltiem pleciem, pavēdere balta. Mātītes ir brūni raibas ar gaišu galvu un pavēderi. Kākauļi ir maza auguma pīles ar mazām galvām un maziem pelēkiem knābjiem.[5] Uz tumši, pelēkā knābja tēviņiem ir gaiši rozā josla. Tēviņiem ir garas, tievas astes, apmēram 10—15 cm. Mātītēm ir īsākas, smailākas astes. Kākauļa ķermeņa garums ir 39—47 cm, spārnu izplētums 65—82 cm.
Kākaulim ir ļoti īpatnējs nolaišanās veids, it kā tas nebūtu iemācījies nolaisties. Atšķirībā no citām pīlēm, kas nosēžoties pret ūdens virsmu pirmās slidina pleznotās pēdas un bremzē lidojumu, kākaulis ūdenī vienkārši nokrīt uz vēdera, pirmās pret virsmu atsitot krūtis.[5] Migrācija uz dienvidiem sākas septembrī vai oktobrī. Šajā laikā kākauļi pulcējas lielos baros. Šādā barā var būt vairāki desmiti tūkstoši putnu.
Kākaulis ir aktīvs dienas laikā. Tam patīk baroties samērā seklos ūdeņos, kas ir 3—10 metrus dziļi, lai gan tas nirst arī 50—60 m dziļumā.[2] Zem ūdens kākaulis var uzturēties līdz 60 sekundēm. Pirms ieniršanas tas palecas gaisā un, spārniem palīdzot, ienirst. Kākauļu bars bieži ienirst sinhroni.
Kākaulis galvenokārt barojas ar ūdens dzīvniekiem, kā vēžveidīgajiem, vardēm, moluskiem, dažādiem ūdens bezmugurkaulniekiem, kukaiņiem un zivīm. Kākaulis barojas arī ar dažādiem augiem, zāli, aļģēm, sēklām un augļiem.[2]
Kākaulis veido īslaicīgus, monogāmus pārus. Ligzdas tiek veidotas atstatus pa vienai vai nelielās grupās. Ligzdot tas sāk maija beigās. Drīz pēc tam, kad mātīte sāk perēt, tēviņš to pamet un pulcējas baros, lai kopīgā barā mainītu spalvas. Šajā periodā kākauļi nespēj lidot.[2] Dažas populācijas migrē apmēram 1000 km uz spalvu mešanas vietām, bet dažas uzturas ligzdošanas vietu tuvumā. Mātītes spalvas maina laikā no augusta līdz oktobrim ligzdošanas teritorijā. Šajā laikā jaunie kākauļi tiek pamesti. Palikuši bez vecākiem, tie pulcējas lielos baros.[2]
Ligzda tiek būvēta atklātā ainavā ūdens tuvumā. Tā ir uz zemes, ieslēpta starp augiem, bieži tādās vietās, kur ligzdai pārliecas pāri zāle vai zemu krūmu zari.[2] Ligzda tiek būvēta no dubļiem un augu daļām, bet pēc tam izklāta ar dūnām. Dējumā ir 6—11 olas.[6] Inkubācijas periods ilgst 24—29 dienas, bet lidot jaunie kākauļi sāk pēc 35—40 dienām.
Kopš 2012. gadā Starptautiskā dabas un dabas resursu aizsardzības savienība (IUCN) kākauli atzīst par globāli apdraudētu sugu. Galvenais iemesls tam ir ziemojošo kākauļu skaita sarukums par 65% pēdējo 16 gadu laikā Baltijas jūrā. Ligzdošanas vietās tos apdraud biotopu izmaiņas, bet ziemošanas vietās — jūras piesārņojums, arī zvejnieku tīkli.[4]
Kākaulis (Clangula hyemalis) ir pīļu dzimtas (Anatidae) ūdensputnu suga, kas pieder pie gauru apakšdzimtas (Merginae). Kākaulis ir vienīgā suga kākauļu ģintī (Clangula). Ligzdo ziemeļu puslodes ziemeļos — tundrā, ziemās migrē nedaudz uz dienvidiem, kur ziemo jūru piekrastēs un plašos iekšzemes ūdeņos. Ģeogrāfisko variāciju nav.
De ijseend (Clangula hyemalis) is een vogel uit de familie Anatidae (eendachtigen).
De vogel kan 20-33 cm lang worden. Het winterkleed van het mannetje is overwegend wit met een donkere oogvlek. De rug is zwart met witte, verlengde vleugelpennen. 's Zomers is de kop, de hals en de borst zwart, afgezien van een witte oogvlek. De rug is zwart met bruin. De staart heeft een lengte van 12,5 cm. Het verenkleed van het vrouwtje is overwegend bruin met een lichtere bruine kleur aan de zijkant van de kop, de hals en de flanken. Beide geslachten hebben een opvallend kleine snavel.
Zijn voedsel bestaat uit weekdieren, garnalen en kleine vissen.
De ijseend broedt in arctische streken van Europa, Azië en Noord-Amerika en is vaak de algemeenste eendensoort op de toendra. Hij overwintert op zee in beschutte baaien en in riviermondingen, soms met duizenden bijeen. In Nederland is hij schaars in de winter, met name langs de kust in Zeeland en in de Waddenzee.
De Oostzee is voor deze soort het belangrijkste overwinteringsgebied: enkele miljoenen ijseenden duiken hier naar mosselen en kreeftachtigen, soms wel tot 30 meter diepte. Ze blijven daarbij 1 tot enkele minuten onder water.
Bronnen, noten en/of referentiesDe ijseend (Clangula hyemalis) is een vogel uit de familie Anatidae (eendachtigen).
Havelle er ein fugl i undergruppa dukkender i andefamilien.
Havella er ei ganske lita and med totallengd 39-47 cm og vengespenn på 65-82 cm. Fuglen veg 600-1000 gram. Dei vaksne hannane har lange midtre halefjør på 10-15 cm. Havella har rundt hovud og kort nebb. Vengane er mørke og ganske smale og spisse. I flukt held fuglen vengane bakover og lågt og flaksar med smidige kjappe vengeslag. Havella har minst tre ulike drakter gjennom året. I alle draktene er fuglen broket i kvitt, brunt og svart, og med heilmørke vengar.
Havella sin song består av ein tonerein, nasal, litt jodlande lyd som kan skrivast som a a-aulí eller ah au-audeli og minner om klarinett.
Havella hekker i fjell- og tundraområde, både i innsjøar og havbukter, på Island, i Skandinavia, Svalbard, Novaja Zemlja, Russland, Grønland, Canada og Alaska. Ho er trekkfugl og overvintrar i kystområde i Europa, Kina, Korea, Japan, og Nord-Amerika.
Den norske hekkebestanden er truleg på 5000-10 000 par. Flest hekkande par finst på Finnmarksvidda og i Varanger. Her kan fuglane treffast både inne på vidda og ute ved kysten, alltid ved små ferskvassdammar. Elles i Nord-Noreg kan havella også hekke vanleg, mest typisk i bjørkebeltet og vierregionen. Kystnær hekking skjer så langt sør som til Velfjorden ved Brønnøysund. I Sør-Noreg hekkar havella sparsamt i sentrale fjelltrakter så langt sør som til sentrale delar av Hardangervidda.
Fuglane et mest vasslevande insekt, muslingar, blautdyr og krepsdyr, men også fisk, børsteormar og pigghudingar.
Havellene lever i monogame par. Dei vert kjønnsmodne i tredje leveår. Fuglane kjem til hekkeplassane i april-mai, stundom i juni. Reiret er ei grop på marka, sparsamt fora med gras og lyng. Det ligg nær ferskvatn, gjerne på ein holme. Hoa legg 6-9 egg kring midten av juni. Hannane vert i reirområdet enno litt, med flokkar seg saman med andre hannar lenge før klekkinga. Hoa rugar i 24-29 døgn. Ungane dreg frå reiret så snart dei er turre. Hoa er saman med dei til dei er flygedyktige 35-40 døgn gamle. Havellene har eit kull i året.
Dei norske havellene overvintrar ute ved kysten eller i fjordane saman med haveller og andre ender lengre austfrå. Truleg finst det 50 000-100 000 haveller på norskekysten vinterstid, dei fleste i Nord-Noreg. Om våren flyg dei inn til hekkeplassane. Dette trekket går føre seg om kvelden og natta, og treklangen til havellene er lett kjenneleg i halvmørket.
Havelle er ein fugl i undergruppa dukkender i andefamilien.
Havelle eller isand (Clangula hyemalis) er en kystbunden dykkende sjøfugl og dykkand i andefamilien.
Havella er ei ganske lita and med totallengde 39–47 cm og vingespenn på 65–82 cm. Fuglen veier 600–1000 gram. De voksne hannene har lange midtre halefjær på 10–15 cm. Havella har rundt hode og kort nebb. Vingene er mørke og ganske smale og spisse. I flukt holder fuglen vingene bakover og lavt og flakser med smidige kjappe vingeslag.
Havella har minst tre ulike drakter gjennom året. I alle draktene er fuglen broket i kvitt, brunt og svart, og med heilmørke vinger.
Havellas sang består av en tonerein, nasal, litt jodlende lyd som kan skrives som a a-aulí eller ah au-audeli og minner om klarinett.
Havella hekker i fjell- og tundraområder, både i innsjøer og havbukter, på Island, i Skandinavia, Svalbard, Novaja Semlja, Russland, Grønland, Canada og Alaska. Den er trekkfugl og overvintrer i kystområder i Europa, Kina, Korea, Japan, og Nord-Amerika.
Den norske hekkebestanden er trulig på 5000–10 000 par. Flest hekkende par fins på Finnmarksvidda og i Varanger. Her kan fuglene treffes både inne på vidda og ute ved kysten, alltid ved små ferskvannsdammer. Elles i Nord-Norge kan havella også hekke vanlig, mest typisk i bjørkebeltet og vierregionen. Kystnær hekking forekommer så langt sør som til Velfjorden ved Brønnøysund. I Sør-Norge hekker havella sparsomt i sentrale fjelltrakter så langt sør som til sentrale deler av Hardangervidda.
Fuglene spiser mest vannlevende insekt, muslinger, bløtdyr og krepsdyr, men også fisk, børsteormer og pigghuder.
Havellene lever i monogame par. De blir kjønnsmodne i tredje leveår. Fuglene kommer til hekkeplassene i april-mai, av og til i juni. Reiret er ei grop på marka, sparsomt fora med gras og lyng. Det ligger nær ferskvann, gjerne på en holme. Hunnen legger 6–9 egg rundt midten av juni. Hannene blir i reirområdet ennå litt, men flokker seg sammen med andre hanner lenge før klekkinga. Hunnen ruger i 24–29 døgn. Ungene drar fra reiret så snart de er tørre. Hunnen er sammen med de til de er flygedyktige 35–40 døgn gamle. Havellene har ett kull i året.
De norske havellene overvintrer ute ved kysten eller i fjordene sammen med haveller og andre ender lengre østfra. Trolig fins det 50 000–100 000 haveller på norskekysten vinterstid, de fleste i Nord-Norge. Om våren flyr de inn til hekkeplassene. Dette trekket går for seg om kvelden og natta, og treklangen til havellene er lett kjennelig i halvmørket.
I Norge kan toppand jaktes på i hele landet i perioden 10. september til 23. desember. Dette gjelder til og med 2016.[2]
Denne ornitologirelaterte artikkelen er foreløpig kort eller mangelfull, og du kan hjelpe Wikipedia ved å utvide den. Havelle eller isand (Clangula hyemalis) er en kystbunden dykkende sjøfugl og dykkand i andefamilien.
Havella er ei ganske lita and med totallengde 39–47 cm og vingespenn på 65–82 cm. Fuglen veier 600–1000 gram. De voksne hannene har lange midtre halefjær på 10–15 cm. Havella har rundt hode og kort nebb. Vingene er mørke og ganske smale og spisse. I flukt holder fuglen vingene bakover og lavt og flakser med smidige kjappe vingeslag.
Havella har minst tre ulike drakter gjennom året. I alle draktene er fuglen broket i kvitt, brunt og svart, og med heilmørke vinger.
Havellas sang består av en tonerein, nasal, litt jodlende lyd som kan skrives som a a-aulí eller ah au-audeli og minner om klarinett.
Havella hekker i fjell- og tundraområder, både i innsjøer og havbukter, på Island, i Skandinavia, Svalbard, Novaja Semlja, Russland, Grønland, Canada og Alaska. Den er trekkfugl og overvintrer i kystområder i Europa, Kina, Korea, Japan, og Nord-Amerika.
Den norske hekkebestanden er trulig på 5000–10 000 par. Flest hekkende par fins på Finnmarksvidda og i Varanger. Her kan fuglene treffes både inne på vidda og ute ved kysten, alltid ved små ferskvannsdammer. Elles i Nord-Norge kan havella også hekke vanlig, mest typisk i bjørkebeltet og vierregionen. Kystnær hekking forekommer så langt sør som til Velfjorden ved Brønnøysund. I Sør-Norge hekker havella sparsomt i sentrale fjelltrakter så langt sør som til sentrale deler av Hardangervidda.
Fuglene spiser mest vannlevende insekt, muslinger, bløtdyr og krepsdyr, men også fisk, børsteormer og pigghuder.
Havellene lever i monogame par. De blir kjønnsmodne i tredje leveår. Fuglene kommer til hekkeplassene i april-mai, av og til i juni. Reiret er ei grop på marka, sparsomt fora med gras og lyng. Det ligger nær ferskvann, gjerne på en holme. Hunnen legger 6–9 egg rundt midten av juni. Hannene blir i reirområdet ennå litt, men flokker seg sammen med andre hanner lenge før klekkinga. Hunnen ruger i 24–29 døgn. Ungene drar fra reiret så snart de er tørre. Hunnen er sammen med de til de er flygedyktige 35–40 døgn gamle. Havellene har ett kull i året.
De norske havellene overvintrer ute ved kysten eller i fjordene sammen med haveller og andre ender lengre østfra. Trolig fins det 50 000–100 000 haveller på norskekysten vinterstid, de fleste i Nord-Norge. Om våren flyr de inn til hekkeplassene. Dette trekket går for seg om kvelden og natta, og treklangen til havellene er lett kjennelig i halvmørket.
Àutri nòm an piemontèis: ...
Costo artìcol a l'é mach në sboss. Da finì.
Da finì.
Da finì.
Àutri nòm an piemontèis: ...
Costo artìcol a l'é mach në sboss. Da finì.
Da finì.
DistribussionDa finì.
Multimedia w Wikimedia Commons 
Hasło w Wikisłowniku Lodówka (Clangula hyemalis) – gatunek średniego lub dużego ptaka wodnego z rodziny kaczkowatych (Anatidae), zamieszkujący tundrę Eurazji i Ameryki Północnej. Jest jedynym przedstawicielem rodzaju Clangula[5][6].
W Polsce pojawia się licznie na Bałtyku podczas przelotów i zimą (od końca września do początku maja), będąc najliczniejszą kaczką morską; w głąb kraju zalatuje bardzo nielicznie[7].
Jeziora i wolnopłynące rzeki w strefie tundry. Stanowi tam najliczniejszy gatunek kaczek. Zimuje na niezamarzniętych wybrzeżach mórz i dużych jeziorach.
Tundra Eurazji i Ameryki Północnej, sporadycznie gnieździ się również na Orkadach i Szetlandach. Zimuje na wybrzeżach Wysp Brytyjskich, Morza Północnego, Bałtyku, Półwyspu Koreańskiego, stanu Waszyngton i Karoliny Północnej, a także nad jeziorami Europy Środkowej i Wielkimi Jeziorami Północnoamerykańskimi. Bałtyk stanowi najważniejsze zimowisko gatunku. W głębi lądu pojawia się inwazyjnie, w niektórych latach przekracza linię Karpat i Sudetów, pojawiając się w Czechach, na Słowacji i Węgrzech, a także na Bałkanach i w Alpach i na Azorach. Znacznie rzadziej zalatuje w basen Morza Śródziemnego, do Azji Środkowej i wschodnich Chin, a także na południe USA.
Drobne zwierzęta wodne, takie jak mięczaki, skorupiaki, owady czy narybek, z małą domieszką roślin, np. mchu i glonów. W poszukiwaniu pokarmu znakomicie nurkuje, nawet do 60 metrów.
Na terenie Polski gatunek ten jest objęty ścisłą ochroną gatunkową[8]. Największe zagrożenie dla gatunku stanowi choroba olejowa.
Lodówka (Clangula hyemalis) – gatunek średniego lub dużego ptaka wodnego z rodziny kaczkowatych (Anatidae), zamieszkujący tundrę Eurazji i Ameryki Północnej. Jest jedynym przedstawicielem rodzaju Clangula.
W Polsce pojawia się licznie na Bałtyku podczas przelotów i zimą (od końca września do początku maja), będąc najliczniejszą kaczką morską; w głąb kraju zalatuje bardzo nielicznie.
O pato-de-cauda-afilada, pato-de-rabo-longo ou pato-rabilongo (Clangula hyemalis) é uma ave pertencente à ordem Anseriformes. Caracteriza-se pela sua plumagem preta e branca e, no caso dos machos, pela longa cauda pontiaguda.
Este pato distribui-se pelas regiões árcticas e inverna nas costas da Europa central, sendo muito raro em Portugal.
A espécie é monotípica (não são reconhecidas subespécies).
O pato-de-cauda-afilada, pato-de-rabo-longo ou pato-rabilongo (Clangula hyemalis) é uma ave pertencente à ordem Anseriformes. Caracteriza-se pela sua plumagem preta e branca e, no caso dos machos, pela longa cauda pontiaguda.
Este pato distribui-se pelas regiões árcticas e inverna nas costas da Europa central, sendo muito raro em Portugal.
Ľadovka dlhochvostá alebo kačica ľadová[2] (lat. Clangula hyemalis) je druh z čeľade kačicovité. Je rozšírená v celej holarktickej oblasti, hniezdi mimo tundry, v Európe zimuje hlavne v Baltickom mori. Na Slovensku je zaraďovaný medzi vzácne migranty a zimuje v 6,30 % mapovacích kvadrátov.[3] Podľa Medzinárodnej únie na ochranu prírody a prírodných zdrojov ľadovka dlhochvostá patrí medzi zraniteľné druhy, trend celkovej populácie je klesajúci. Porovnanie výsledkov zimného sčítania zimujúcich ľadoviek v Baltickom mori v zime 1992 – 1993 s výsledkami v sčítaní v zime 2007 – 2009 ukázalo prudký pokles zo 4 720 000 na 1 486 000 jedincov. Vo statných územiach rozšírenia druhu nie sú jasné trendy populácie. Pre to je ťažko určiť globálny trend, pre zimujúce populácie je na základe týchto zistení odhadovaný pokles pre obdobie 27 rokov (tri generácie, 1993 – 2020) o 30 – 49%.[1]
Odhadovaný počet zimujúcich jedincov 0 – 20. Ekosozologický status v roku 1995 Im – nezaradený migrant, resp. nehniezdič. V roku 1998 žiadny. Stupeň ohrozenia S – vyhovujúci ochranársky status.[3]
Commons ponúka multimediálne súbory na tému Ľadovka dlhochvostá
Wikidruhy ponúkajú informácie na tému Ľadovka dlhochvostá
Ľadovka dlhochvostá alebo kačica ľadová (lat. Clangula hyemalis) je druh z čeľade kačicovité. Je rozšírená v celej holarktickej oblasti, hniezdi mimo tundry, v Európe zimuje hlavne v Baltickom mori. Na Slovensku je zaraďovaný medzi vzácne migranty a zimuje v 6,30 % mapovacích kvadrátov. Podľa Medzinárodnej únie na ochranu prírody a prírodných zdrojov ľadovka dlhochvostá patrí medzi zraniteľné druhy, trend celkovej populácie je klesajúci. Porovnanie výsledkov zimného sčítania zimujúcich ľadoviek v Baltickom mori v zime 1992 – 1993 s výsledkami v sčítaní v zime 2007 – 2009 ukázalo prudký pokles zo 4 720 000 na 1 486 000 jedincov. Vo statných územiach rozšírenia druhu nie sú jasné trendy populácie. Pre to je ťažko určiť globálny trend, pre zimujúce populácie je na základe týchto zistení odhadovaný pokles pre obdobie 27 rokov (tri generácie, 1993 – 2020) o 30 – 49%.
Alfågel (Clangula hyemalis) är en andfågel som tillhör underfamiljen Merginae och ensam art inom sitt släkte Clangula.
Alfågeln är en ganska liten and som är 39–47 centimeter lång[2], har ett vingspann på 65–82 centimeter[2] och väger 600–1000 gram. Utöver detta har de adulta hanarna förlängda smala centrala stjärtpennor som mäter 10–15 centimeter.[2] Den har ett rundat huvud och en kort knubbig näbb. De helmörka vingarna är ganska smala och spetsiga. När den flyger håller den ofta vingen ganska bakåtvinklad och den flaxar med smidiga snabba vingslag som mest sker under horisontalplanet.[2] Detta ger alfågeln en arttypisk jizz vilken ibland beskrivs som fladdermuslik.[2]
Alfågeln har en komplicerad ruggningsstrategi vilket gör att den har minst tre urskiljbara dräkter under året.[2] I alla dräkter är den brokig i vitt, brunt och svart, och har helmörka vingar.
Alfågelns sång beskrivs ofta som mycket vacker och lätet påminner om en klarinett. Sången består av en ljudlig, nasal, tonren, lite joddlande durtreklang som ofta beskrivs som a a-aulí eller ah au-audeli och motsvarar tonerna a, a, ciss och e eller a, a, d och f.[2][3]
Alfågeln har en cirkumpolär utbredning och häckar i arktiska och högarktiska områden på Island, i Skandinavien, Svalbard, Novaja Zemlja, Ryssland, Grönland, Kanada och Alaska. Den är en utpräglad flyttfågel som i september och oktober flyttar till marina miljöer exempelvis Östersjön, utanför kusterna kring norra Storbritannien, Sveriges västkust, Norge, Kina, Nordkorea, Sydkorea, Japan, och Nordamerika. Icke-häckande individer, exempelvis de icke könsmogna fåglarna, kan översomra i vinterkvarteren.
I Sverige häckar den i Norrlands och Jämtlands fjällregioner. De skandinaviska populationerna lämnar fjällen i oktober-november för att övervintra i Atlanten och Östersjön och återvänder under mars–maj, då den passerar genom Östersjön till häckningsplatserna. Östersjön hyser vintertid flera miljoner individer och är en mycket viktig övervintringsplats för Skandinaviens och Rysslands alfågelsbestånd. Uppskattningsvis 25 procent eller mer av Europas häckningspopulation av alfågel övervintrar i svenska östersjövatten.[4]
Häckningsbiotopen utgörs av strandområden vid sjöar och havsvikar i fjäll- och tundraområden, främst i vatten med rik förekomst av stora eller långsamsimmande kräftdjur, insekter och snäckor. Den föredrar att häcka i fuktiga mosaikmiljöer med små och grunda sjöar omgivna av starrängar, med skyddade boplatser i form av småöar och holmar.[5] Vintertid samlas den i stora flockar i marina miljöer, ofta långt ut, men ibland i skyddade laguner och flodmynningar, och mycket sällan på stora isfria sjöar.[1]
Alfågeln blir könsmogen vid två års ålder. Alfågel lever i monogama par och häckar från slutet av maj som ensamma par eller i mindre löst sammanhållna grupper.[1] Den placerar sitt bo, som är en uppskrapad, eller en naturligt förekommande grop, direkt på torr mark. Den lägger i genomsnitt 6–9 ägg som honan ensam ruvar i 24–29 dagar innan de kläcks.[5] Hanen stannar i närheten av häckningsplatsen under första hälften av ruvningen och flyttar sedan tillsammans med andra hanar för att rugga i större flockar.[5] Under denna period är hanen flygoförmögen.[1] Redan en dag efter att äggen kläckts lämnar ungarna boet och leds av honan till vattnet.[5] Ungarna blir flygfärdiga efter 35–40 dagar och alfågeln lägger en kull per häckningssäsong.[5] När ungarna är flygga lämnas de av honan som ruggar från början av augusti till början av oktober. Årsungarna samlas då ofta i stora flockar.[1]
De livnär sig på musslor, blötdjur, kräftdjur samt vattenlevande insekter och insektslarver. I häckningsbiotopen födosöker de oftast nära ytan men vintertid dyker de ofta ned till 35 meters djup och kan dyka ned till 50–60 meters djup.[1][5]
Det främsta hotet mot det europeiska beståndet är fartygs illegala oljeutsläpp ute till havs. Årligen dör, bara i Östersjön, tiotusentals, och vissa år hundratusentals, oljeskadade alfåglar. En annan vanlig dödsorsak vintertid är att de fastnar i fiskenät och drunknar.[5] Den hotas även lokalt av jakt under flyttningen.[1] Globalt kategoriseras numera arten som sårbar.[1] I Sverige kategoriseras den som starkt hotad (EN).[5]
Förleden al-i namnet härstammar från en onomatopoetiskt (ljudhärmande) av fågelns läte som beskrivs som "a-a-l…".[6] Utöver alfågel, vilket är ett gammalt folkligt namn, har den i Hälsingland, Uppland, Småland, Öland och Blekinge förr även kallats bara för al, ale eller ala.[7] Vidare har den kallats alla i Skåne, galdust, söflott eller stråare i Bohuslän och kaul på Gotland.[7]
I Småland har honan kallats al-kärring och på Gotland alla-källing. Hanen har kallats ale-gubbe eller alle-gubbe och i Södermanland al-pese.[8] Pese härleds från pes, ett dialektalt ord för penis.[9] I norra Bohuslän har den kallats haflut och söflott. Det senare torde referera till norskans sö, som betyder "sjö", varför namnet kan uttydas som "sjöflotte".[10]
I vissa områden finns även folkliga namn på alfågeln i sommardräkt och i vinterdräkt, som sommaral och vinteral.[7] Ytterligare kallades alfågel i sommardräkt för brunal i Roslagen, svartal i Östergötland och skåning på ön Utlängan i sydöstra Blekinge.[7]
I finlandssvenskt språkbruk förekommer benämningen alla.[11]
Förr var alfågeln en viktig fågel för folkhushållen om vintern kring kusterna där den förekom i yttre havsbanden. På vissa platser, exempelvis i södra halvan av Östersjön spände man upp nät över trånga sund på långa störar och fångade fåglarna när de flög in i dem.[7] Denna fångstmetod beskrivs redan av Olaus Magnus 1555.[7] Alförrädarens trivialnamn, som första gången i skrift är känt från 1820-talet och härstammar från Södermanlands skärgård, tros syfta på att den om våren förebådade eller "förrådde" alfågeln. Det vill säga att den anlände kort tid före alfågeln och att det då var tid att ställa i ordning fångstnäten för alfågeln.[12] Dessa fångstnät är kända från Småland i söder till Uppland i norr.[7] Många ortnamn härleds till dessa för jakten viktiga sund, och det finns hundratals Stång-namn utefter svenska ostkusten.[7] Utöver fångst med nät sköts eller klubbades även fågeln i öppna vakar.[7]
Wikimedia Commons har media som rör alfågel.
Wiktionary har ett uppslag om alfågel.
Alfågel (Clangula hyemalis) är en andfågel som tillhör underfamiljen Merginae och ensam art inom sitt släkte Clangula.
Telkuyruk (Clangula hyemalis), ördekgiller (Anatidae) familyasından orta büyüklükte bir ördek cinsi ve bu cinse ait yaşayan tek türü (Clangula hyemalis) kapsayan bir kuşun adıdır.
Yetişkinler siyahla karışık, alt tarafları beyazdır. Erkekler uzun ve sivri bir kuyruğa sahiplerdir ve koyu renk lekeli gagaları vardır. Dişilerin kahverengi sırtı ve daha kısa kuyrukları vardır.
Suyun altına dalarak beslenirler. Genellikle yumuşakçaları, kabukluları ve bazı küçük balıkları yerler. Suyun yüzeyine yakın olarak dalsalar da, 60 metre derinliğe kadar dalabilirler.
Erkeklerin sesleri melodik ve tiz; Ow, ow, owal-ow şeklindedir.
Kuzeyin soğuk okyanuslarında ve Kuzey Atlantik kuşakta, Alaska, kuzey Kanada, kuzey Avrupa ve Rusya'da yayılış gösterirler.
Kışları Kuzey Amerika'nın doğu ve batı kıyılarına, Avrupa ve Asya'nın kıyı kesimlerine göç ederler.
Virtual Birds'de Telkuyruk kuşunun kuş sesi bulunur. Telkuyruk (Clangula hyemalis), ördekgiller (Anatidae) familyasından orta büyüklükte bir ördek cinsi ve bu cinse ait yaşayan tek türü (Clangula hyemalis) kapsayan bir kuşun adıdır.
Качка середнього розміру. Маса тіла 0,5—0,9 кг, довжина тіла 37—60 см, розмах крил 73—79 см. У дорослих самців у шлюбному вбранні верх голови, горло і шия білі; навколо ока бурувато-сіра пляма, за нею чорно-бура пляма; спина, поперек, крила і воло чорно-бурі; плечові пера і боки тулуба світло-сірі; груди, черево і підхвістя білі; стернові пера чорно-бурі, з білою верхівкою, центральна частина пера чорно-бура і дуже видовжена; дзьоб чорний біля основи та на кінці, посередині — рожевий; ноги блакитно-сірі. У позашлюбному вбранні голова, горло і шия чорно-бурі; перед оком бурувата пляма, за оком — біла; плечові пера чорно-бурі, з рудою облямівкою.
У дорослої самки хвіст короткий. У шлюбному вбранні голова темно-бура, навколо ока біла пляма; шия біла; спина, поперек, крила і воло сірувато-бурі; ноги оливково-чорні; у позашлюбному вбранні голова темно-бура, за оком білувата смуга; шия темно-бура, з білими плямами на боках.
Молодий птах подібний до дорослої самки у позашлюбному оперенні[1].
Гніздовий ареал циркумполярний — гніздиться вздовж арктичного узбережжя Євразії та Північної Америки. В межах Євразії морянка гніздиться в Ісландії, спорадично на Оркнейських островах, регулярно на о-ві Ведмежий, на Шпіцбергені, в північній Швеції, Норвегії, Фінляндії, на Кольському півострові, на півострові Канін, о-ві Колгуєв та Новій Землі. На материку населяє усю тундрову частину Росії. Населяє острови Берингова моря, Гренландію.
Основні місця зимівель у західному секторі Арктики лежать біля берегів Західного Мурмана, вздовж берегів Швеції та Норвегії, а також в Балтійському морі. Масово морянки зимують біля берегів Данії та Північної Німеччини, біля узбережжя Британських островів, Ісландії та Гренландії. На атлантичному березі Америки морянки зимують від Ньюфаундленда та до мису Гаттерас на півдні. Птахи, що населяють східний сектор Арктики, зимують переважно в Беринговому морі, вздовж узбережжя Камчатки та Курильської гряди; в меншій кількості біля о-ва Хоккайдо та узбережжя Кореї. Вздовж американського узбережжя морянки зимують від Аляски до Каліфорнії на півдні.
Морянка — найбільш звичайна та у багатьох випадках численна качка тундрових водойм. Скупчення нестатевозрілих та линяючих птахів у морі та тундрових озерах може досягати десятків тисяч особин.
Чисельність в Європі оцінена в 690—750 тис. гніздових пар, зимує понад 2 млн. 100 тис. особин[2].
У гніздовий період населяє внутрішні водойми тундри та лісотундри, місцями проникає на верхові болота північної тайги. Інші періоди року проводить у прибережних морських водах або на крупних озерах. У порівнянні з іншими морськими качками морянка пірнає на більшу глибину (до 60 м), тому зустрічаються далі від берега.
На більшій частині свого ареалу морянка перелітний птах. Для морянок характерні дальні сезонні міграції до місць зимівель та линяння, однак в багатьох районах частина популяції не відлітає, а лише відкочовує до незамерзаючих ділянок моря.
Весняний проліт у різних частинах ареалу спостерігається протягом березня — квітня. Восени морянки зникають з місць свого гніздування тільки з початком льодоставу.
Статева зрілість настає на другому або третьому році життя. На місця гніздування прилітають зграями. Гніздяться найчастіше в тундрі біля невеликих озер, струмків. Гніздо влаштовує на сухому місці, поблизу водойми. Гніздо являє собою доволі глибоку ямку невеликих розмірів зі скупою вистилкою з рослинної трухи. До кінця відкладання яєць в гнізді з'являється значна кількість пуху. Діаметр лотка близько 13 см, його глибина 8 см. Кладка найчастіше складається з 6—7 яєць (максимум до 12). Яйця овальні або видовжено-овальні з гладкою шкаралупою та оливково-бурим відтінком. Розмір яєць 48—60 х 35,5—40 мм. Відкладання яєць відбувається переважно в середині червня. Насиджування триває 23—24 дні.
Основу живлення морянок складають тваринні корми, які добуває на дні водойм. На місцях гніздування вони живляться ракоподібними та личинками комах (веснянок, волохокрильців, комарів тощо), червами, дрібними ракоподібними (бокоплави, артемії, зяброногі). Поза сезоном розмноження на морських просторах у живленні переважають молюски, ракоподібні та дрібна риба.
Vịt đuôi dài, tên khoa học Clangula hyemalis, là một loài chim trong họ Vịt.[2]
Гнездится повсюду в северных полярных широтах, в том числе в полосе тундры, лесотундры и вдоль арктического побережья Евразии и Северной Америки, прибрежных районах Гренландии, Исландии, и на многочисленных островах. В Северной Европе распространена на севере Скандинавии и в арктических регионах России. На Камчатке гнездится к югу примерно до 60-й параллели.[11][12] Для вида характерно неравномерное расселение и резкие колебания численности из года в год в пределах одной местности.[13]
Зимует в море к югу от гнездового ареала — вдоль западного и восточного побережья Северной Америки к югу до северной Калифорнии и Северной Каролины, на Великих озёрах и заливе Гудзона, к югу от Гренландии и Исландии, в Европе большей частью на Балтике, а также в Северном море и в районе северных Британских островов, восточнее на озере Иссык-Куль, на Дальнем Востоке вдоль побережий Камчатки, острова Хоккайдо и Корейского полуострова.[4][11]
В гнездовой период населяет внутренние водоёмы тундры и лесотундры, местами проникая в верховые болота северной тайги.[6] В остальное время (около 9 месяцев в году[14]) проводит в прибрежных морских водах вне видимости берега либо на крупных озёрах. По сравнению с другими морскими утками морянки ныряют на бо́льшую глубину (отдельные особи попадали в морские сети на глубине до 60 м), и по этой причине встречаются дальше от берега.[14] В этот период птицы редко появляются на берегу, в основном во время шторма либо чтобы периодически провести смазку тела жиром из копчиковой железы.[4]
Половая зрелость наступает на втором или третьем году жизни.[14] Разбивка на пары происходит ещё зимой, обычно в январе либо феврале[4], к местам гнездовий обе птицы прибывают вместе в составе большой стаи. Токующий самец оживлённо плавает вокруг самки, поднимает свой длинный хвост, трясёт шеей и запрокидывает голову на спину.[8] В большинстве регионов массовый прилёт птиц к местам гнездовий наблюдается с середины мая по начало июня, иногда когда ещё небольшие внутренние водоёмы покрыты льдом. В этом случае птицы держатся на море неподалёку, ожидая когда появятся первые разводья.[8] Несмотря на то, что морянки живут большими стаями, массовые гнездовые колонии не образуются, хотя несколько птиц может гнездиться кучно в пределах небольшой территории, нередко поблизости от поселений обыкновенной гаги или полярной крачки. Последние дают дополнительную защиту, громким криком предупреждая о приближении опасности.[6] Самка занимается выбором места и обустройством гнезда, самец охраняет кормовую территорию — водоём или просто большую лужу.[6] Несмотря на то, что обычно самцов в стае больше, оба члена пары сохраняют верность друг к другу.[4]
Гнездо — довольно глубокое углубление в земле — иногда полностью открыто, иногда слегка замаскировано у подножия большого камня, в зарослях кустарниковой берёзы либо в невысокой траве. В любом случае, даже на открытом гнезде плотно сидящую самку нелегко обнаружить, настолько близко она прижимается к земле и сливается с окружающим ландшафтом. Обычно гнездо расположено возле воды, однако почти всегда на сухом месте. В выкопанную ямку самка иногда добавляет несколько травинок и в конце всегда обильно выстилает пухом, выщипанным из груди. Сроки откладывания яиц варьируют в широких пределах и напрямую зависят от начала таяния снегов — например, в Исландии первые кладки отмечаются в третье декаде мая, на Шпицбергене и в Мурманской области в середине июня, а на северо-западе Гренландии или Новой Земле только в начале июля.[4][8] В гнезде обычно 5—8 яиц зеленовато-оливкового, зеленовато-бурого либо оливково-серого цвета, иногда с небольшим голубым или жёлтым оттенком. Размеры яиц (48—60) х (33—41) мм.[6] Сидит одна самка в течение 24 — 29 дней, в первое время периодически покидая кладку на кормёжку, а в конце очень плотно. Самец несколько дней находится в непосредственной близости от гнезда, однако в середине насиживания навсегда покидает гнездо и отлетает на морские побережья, где на период линьки сбивается в большие однополые стаи.[5]
Молодые появляются на свет синхронно, и спустя несколько часов покидают гнездо и следуют за матерью к водоёму. С самого начала они добывают себе корм, склёвывая насекомых с поверхности воды либо ныряя. Иногда самка помогает им найти пищу, клювом выталкивая донные отложения к поверхности воды. Несмотря на самостоятельность, первые дни утята ночуют в гнезде и обогреваются матерью. Впоследствии часто соседние выводки объединяются, и тогда одна утка может сопровождать большое количество разновозрастных утят, в то время как вторая мать окончательно покидает своё потомство. В возрасте 35 — 40 дней подросшие птенцы начинают летать и рассеиваются.[5]
Животноядная утка, корм добывает на дне водоёмов. В гнездовой период держится преимущественно на мелководье, где питается личинками насекомых (веснянок, ручейников, комаров-звонцев и т. п.), червями, мелкими рачками (бокоплавами, артемиями, жаброногами (Anostraca)).[5] Вне сезона размножения проводит на морских просторах, где в поисках пищи ныряет на глубину до 10 м и проводит под водой от 30-и до 60-и сек.[4] Известны случаи погружения птиц на ещё большую глубину до 60 м — более, чем у любого другого представителя семейства утиных.[14] В это время в рационе птиц преобладают моллюски, ракообразные, мелкая рыба и улитки.[5]
Гнездится повсюду в северных полярных широтах, в том числе в полосе тундры, лесотундры и вдоль арктического побережья Евразии и Северной Америки, прибрежных районах Гренландии, Исландии, и на многочисленных островах. В Северной Европе распространена на севере Скандинавии и в арктических регионах России. На Камчатке гнездится к югу примерно до 60-й параллели. Для вида характерно неравномерное расселение и резкие колебания численности из года в год в пределах одной местности.
Зимует в море к югу от гнездового ареала — вдоль западного и восточного побережья Северной Америки к югу до северной Калифорнии и Северной Каролины, на Великих озёрах и заливе Гудзона, к югу от Гренландии и Исландии, в Европе большей частью на Балтике, а также в Северном море и в районе северных Британских островов, восточнее на озере Иссык-Куль, на Дальнем Востоке вдоль побережий Камчатки, острова Хоккайдо и Корейского полуострова.
МестообитанияВ гнездовой период населяет внутренние водоёмы тундры и лесотундры, местами проникая в верховые болота северной тайги. В остальное время (около 9 месяцев в году) проводит в прибрежных морских водах вне видимости берега либо на крупных озёрах. По сравнению с другими морскими утками морянки ныряют на бо́льшую глубину (отдельные особи попадали в морские сети на глубине до 60 м), и по этой причине встречаются дальше от берега. В этот период птицы редко появляются на берегу, в основном во время шторма либо чтобы периодически провести смазку тела жиром из копчиковой железы.
长尾鸭（学名：Clangula hyemalis）为鸭科长尾鸭属的鸟类，俗名冰凫。分布于欧亚大陆极北部、北美洲、勘察加半岛、千岛群岛、日本、朝鲜、爱尔兰、英国、波罗的海、纽芬兰岛以及中国大陆的黑龙江、河北、天津、福建等地，主要生活於寒冷开阔和波涛汹涌的海洋。该物种的模式产地在瑞典北部。[1]
这是一篇與鳥類相關的小作品。你可以通过编辑或修订扩充其内容。 长尾鸭（学名：Clangula hyemalis）为鸭科长尾鸭属的鸟类，俗名冰凫。分布于欧亚大陆极北部、北美洲、勘察加半岛、千岛群岛、日本、朝鲜、爱尔兰、英国、波罗的海、纽芬兰岛以及中国大陆的黑龙江、河北、天津、福建等地，主要生活於寒冷开阔和波涛汹涌的海洋。该物种的模式产地在瑞典北部。
保全状況評価[1] VULNERABLE
分類 界 : 動物界 Animalia 門 : 脊索動物門 Chordata 亜門 : 脊椎動物亜門 Vertebrata 綱 : 鳥綱 Aves 目 : カモ目 Anseriformes 科 : カモ科 Anatidae 属 : コオリガモ属 Clangula 種 : コオリガモ C. hyemalis 学名 Clangula hyemalisコオリガモ（氷鴨、学名：Clangula hyemalis）は、カモ目カモ科に分類される鳥類の一種である。
学名の内、属名Clangulaは「やかましく騒ぐ」「音が響く」の意味で[2]、種小名hyemalisは「冬」を意味する[3]。流氷のある水面によく姿を見せることと、身体が氷を彷彿とさせる色をしていることが日本語名の由来と考えられる[4]。またアメリカにおける英語名の「Oldsquaw」は、インディアンの言葉で「老女」を意味する[5]。イギリスにおける英語名は「Long-tailed duck」だが、雄の尻尾の羽根が長く、オナガガモを彷彿とさせることに由来する[6]。
ユーラシア大陸北部、北アメリカ北部、グリーンランド、アイスランド等の極北部で繁殖し、冬季は中国東北部からカムチャツカ半島、アリューシャン列島、アメリカ西海岸の北部に渡り越冬する。イギリスの北海側でも観察されている。
日本では冬鳥として北海道や東北地方北部の海上に渡来する。まれに東京湾付近まで飛来することもある。
小型の海カモ類で、雄は長い中央尾羽が特徴的である。体長は尾まで含めて雄は約60cm、雌は約38cm。
雄の冬羽は全体に白色で、頸から背にかけてと翼が黒褐色である。夏羽では眼の周囲と腹は白いが、他の部分は黒褐色になる。雌の冬羽は、雄の夏羽と似ているが、顔の白色の部分が広い。嘴は黒色だが、雄の嘴は中央部が桃色。
越冬地では、陸からやや離れた外洋部に多いが、海岸や内湾にも生息している。小さな群れを形成している。繁殖期にはツンドラ地帯の淡水池などに生息する。
繁殖形態は卵生。草地に営巣するが、アジサシ類のコロニーの中に営巣した例もある。1腹6-7個の卵を産み、抱卵日数は24-26日である。
春先の雄は、「アォ アォーナ」と鳴きながら雌に対してディスプレイを行っている姿がよく見られる。この鳴き声は岸からでもよく聞こえるため、北海道の一部の地域では本種のことを「アオナ」と呼んでいる。
바다꿩(학명: Clangula hyemalis, 통칭: Long-tailed duck, 북아메리카에서의 통칭: oldsquaw)은 중간 크기의 바다오리이다. Clangula속의 유일한 개체이다.
성체의 아랫부분은 흰 색이다. 수컷은 점이 있는 긴 꼬리(10~15센티미터), 그리고 핑크 밴드가 있는 어두운 갈색 부리가 있다. 암컷의 등은 갈색이며 꼬리 길이는 상대적으로 짧은 편이다.
바다꿩(학명: Clangula hyemalis, 통칭: Long-tailed duck, 북아메리카에서의 통칭: oldsquaw)은 중간 크기의 바다오리이다. Clangula속의 유일한 개체이다.
성체의 아랫부분은 흰 색이다. 수컷은 점이 있는 긴 꼬리(10~15센티미터), 그리고 핑크 밴드가 있는 어두운 갈색 부리가 있다. 암컷의 등은 갈색이며 꼬리 길이는 상대적으로 짧은 편이다.
_(13667618773).jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
_(13667618773).jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
_(13667618773).jpg)
.jpg)
_barrow,_alaska_-04_(27599676433).jpg)
_(13667618773).jpg)
_(13667618773).jpg)
.jpg)
.jpg)
