Banginiai (Cetacea) – žinduolių (Mammalia) porakanopių (Artiodactyla) būrio infrabūrys. Jam priklausantys gyvūnai visiškai prisitaikę gyvenimui vandenyje. Šnekamojoje kalboje banginiais vadinami visi šio infrabūrio atstovai, išskyrus delfinus ir jūrų kiaules. Banginius tirianti teriologijos šaka yra cetologija.
Išskiriamos dvi grupės: ūsuotieji banginiai minta planktonu, moliuskais ir kitais bestuburiais, o dantytieji banginiai yra plėšrūs, minta žuvimis, kitais banginiais ir ruoniais. Visi banginiai gyvena jūroje, išskyrus kelias Upinių delfinų rūšis.
Į vandenį šio infrabūrio žinduolių grupė persikėlė maždaug prieš 50 mln. metų, ankstyvajame eocene. Dėl aplinkos teršimo, žvejybos ir pramoninės banginių medžioklės daugelio banginių rūšių populiacijos yra ženkliai sumažėjusios.
Kartu su sirenomis banginiai yra vieninteliai visiškai gyvenimui vandenyje prisitaikę žinduoliai. Patekę į sausumą banginiai neišgyvena, išmesti į krantą greitai žūsta arba sugniuždami nuo savo svorio (kūno svoris suspaudžia plaučius arba sulaužo šonkaulius), arba dėl šiluminio smūgio dėl savo geros šilumos izoliacijos. Dėl prisitaikymo gyventi vandenyje šio būrio atstovai patyrė ženklių visų organų pakitimų, tačiau turi ir visiems placentiniams būdingų bruožų:
Banginiams priklauso didžiausi kada nors Žemėje gyvenę gyvūnai - 33,5 m ilgio ir iki 200 tonų svorio mėlynieji banginiai. Kašalotai yra didžiausi plėšrieji Žemės gyvūnai. Tuo tarpu mažiausios banginių rūšys yra iki 1,5 m ilgio, pvz., La Platos delfinas, Hektoro delfinas ir Kalifornijos jūrų kiaulė. Banginiai pasižymi žinduoliams nebūdingu ilgaamžiškumu. Kai kurios rūšys, pvz., grenlandiniai banginiai, pasiekia 200 metų amžių.
Banginiai puikiai nardo ir priklausomai nuo rūšies gali išbūti po vandeniu nuo keleto minučių iki dviejų valandų.
Ką tik gimę jaunikliai būna labai dideli (kartais iki trečdalio motinos ilgio) ir iškart ima plaukioti. Jie stipriai prisikabina prie motinos spenių ir yra jos tempiami paskui save. Tam tikrų raumenų pagalba motina įšvirkščia savo pieną į prisisiurbusio jauniklio žiotis.
Kūnas yra verpstės pavidalo, panašus į žuvų. Galva, liemuo ir uodega neženkliai pereina vienas į kitą. Kaklo sritis išoriškai neryški, panaši į žuvų, tuo tarpu uodega nepaprastai išlavėjusi, raumeninga ir stipri. Uodegos gale yra horizontalus pelekas, sudarytas iš dviejų šoninių odos raukšlių, be skeleto. Ant nugaros esantis vertikalus nugaros pelekas taip pat sudarytas iš odos, kartais labai didelis, lenkto kardo formos, ypač greitai plaukiančių rūšių. Oda plika, tik nedidelis plaukų kiekis kai kada randamas smakro srityje; gilesnis odos sluoksnis (corium) storas ir labai riebus, sudaro storus lašinius. Yra tik priekinės galūnės, suplotos, irklo pavidalo, nes visi pirštai sujungti bendros odos. Nagų ir užpakalinių galūnių neturi. Pilvo apačioje yra rudimentinės galūnės reikalingos banginio dauginimosi organų funkcionavimui. Banginių burnose yra dantys arba iš gomurio augančios (kartais labai didelės) raginės plokštelės. Šios raginės plokštelės yra kilusios iš skersinių gomurio raukšlių, kurias turi ir kiti žinduoliai, tačiau banginių atveju jų epitelis yra suragėjęs ir rago masė sudaro didesniąją jų dalį. Šios plokštelės kabo dviem eilėm nuo gomurio vertikaliai žemyn. Banginiui susičiaupus raginės plokštelės užima didžiąją dalį burnos ertmės. Dantis turinčių banginių dantys yra visi vienodi, kūgio formos. Bedančiai banginiai dantis turi tik embriono stadijoje, tačiau jie neprasimuša į išorę ir vėliau rezorbuojasi. Seilių liaukų neturi arba jos yra rudimentinės.
Kaklo slanksteliai septyni, tačiau nepaprastai trumpi, suploti ir dažnai visi arba po kelis tarpusavyje suaugę. Nedidelis skaičius šonkaulių jungiasi su krūtinkauliu. Stuburas lankstus, tarpslanksteliniai diskai stori. Žandai ilgi, nosies kaulai trumpi, dažnai net rudimentiniai. Mentikauliai be keteros, nėra raktikaulių.
Šnervės aukštai, dantytųjų banginių susiliejusios į vieną angą. Uoslės aparatas netobulas ir uoslės nervai maži. Akys mažos, išorinių ausų nėra, o nosies kanalo išorinė anga maža. Oras iš šnervių ertmės patenka tiesiogiai į trachėją, apeinant burnos ertmę. Dėl to banginiai gali gaudyti ir ryti maistą nepertraukdami kvėpavimo.
Paplitę visose jūrose, tačiau didžiausios rūšys paplitusios daugiausia ašigalių srityse. Lietuvoje prie Baltijos jūros krantų pasitaiko paprastoji jūrų kiaulė (Phocoena phocoena) ir baltasis delfinas (Delphinapterus leucas).
Seniau laikyti atskiru būriu, tačiau filogenetiniai tyrimai parodė, kad banginiai labai artimi porakanopiams. Artimiausi banginiams sausumos porakanopiai yra begemotai.
Pasaulyje apie devyniasdešimt rūšių. Banginiai skirstomi į dvi grupes: bedančius banginius ir dantytuosius banginius (jiems priskiriami ir delfinai bei jūrų kiaulės):
Bedančiai banginiai, arba ūsuotieji banginiai (Mysticeti)
Šeima. Glotnieji banginiai (Balaenidae):
Šeima. Raukšlėtieji banginiai (Balaenopteridae):
Pošeimis. Balaenopterinae
Pošeimis. Megapterinae
Šeima. Pilkieji banginiai (Eschrichtiidae):
Šeima. Nykštukiniai banginiai (Neobalaenidae):
Dantytieji banginiai (Odontoceti)
Šeima. Upiniai delfinai (Platanistidae):
Šeima. Laplatiniai delfinai (Pontoporiidae)
Šeima. Narvaliniai (Monodontidae):
Šeima. Jūrų kiaulės (Phocoenidae):
Šeima. Kašalotiniai (Physeteridae):
Šeima. Nykštukiniai kašalotai (Kogiidae):
Šeima. Snapuotieji banginiai (Ziphiidae):
Šeima. Delfininiai (Delphinidae):
Iki šiol banginių elgesys yra mažai suprantamas. Tyrinėdami į krantą išmestų ar sužvejotų banginių kūnus mokslininkai neblogai pažino šių žinduolių anatomiją ir fiziologiją, tačiau kol kas nedaug žinoma apie jų elgseną. Pagrindinė priežastis yra ta, jog nepaprastai sudėtinga studijuoti gyvūnus, kurie daugiausiai laiko praleidžia giliai vandenyje, dažnai toli nuo žemės. Tačiau padedant šiuolaikinėms technologijoms pradedama atskleisti kai kurias šių gyvūnų gyvenimo paslaptis.
Šokimas iš vandens (angl. breaching)
Banginiai kartais su didele jėga išnyra iš vandens ir vėl krinta atgal sukeldami vandens purslus. Tai vadinama „laužymu“ (tiesioginis vertimas iš anglų k.) ir neabejotinai yra vienas įspūdingiausių banginių veiksmų vandens paviršiuje. Dažniausiai banginių stebėtojams tai vienintelė galimybė pamatyti visą banginį.
Skirtingos banginių rūšys tokį veiksmą atlieka skirtingai, tai priklauso ir nuo banginių dydžio. Mažesni gali iššokti pakankamai aukštai, didesni paprastai išmeta į orą 2/3 savo kūno ir krenta ant pilvo arba persisukę krenta ant šono.
Ne visos banginių rūšys atlieka tokius triukus ore, o apskritai pomėgis šokinėti nebūtinai priklauso nuo dydžio, tarkime, nedidelius Minke rūšies banginius daug rečiau galima pamatyti šokinėjančius negu trečius pagal dydį Humpback banginius.
Pastebėta, kad kai vienas banginis nors kartą iššoka iš vandens, kiti dažniausiai pradeda daryti tą patį. Užfiksuota, kad Humpback banginiai tiek maitinimosi, tiek veisimosi teritorijose per „pasirodymus“ yra iššokę per 200 kartų; tai neįtikėtinas skaičius, turint omenyje, kad vienas toks banginis vidutiniškai sveria kaip 400 žmonių.
Šokimas iš vandens kol kas išlieka vienu paslaptingiausių banginių elgsenos elementų. Tačiau mokslininkai iškėlė kelias šio elgesio hipotezes: tai galėtų būti savęs demonstravimas, meilinimasis, komunikacijos būdas, žuvų vaikymas, apsivalymas nuo apnikusių parazitų, savo jėgos parodymas arba paprasčiausiai pasilinksminimas. Mokslininkų įsitikinimu yra ne viena priežastis.
Vandens pūtimas (angl. blow)
Tai vienas geriausių būdų pamatyti didelį banginį vandenyno platybėse. Iš animacinių filmukų daugumai turėtų būti įstrigęs banginio su vandens fontanu virš galvos vaizdas. Šie žinduoliai kvėpuoja staigiai įkvėpdami ir iškvėpdami – taip ir atsiranda vandens lašelių debesys virš jo galvos. Įvairių banginių rūšių skirtingas ir vandens išpūtimo aukštis, ir forma, ypač tai galima pastebėti ramiomis dienomis; tačiau vėjuotame ir lietingame ore išpūtimas linkęs keistis. Tarkime, Right rūšies banginių išpūtimas yra taisyklingos V formos, Humpback rūšies gerokai platesnis ir vidutinio aukščio (3-5 metrų), o Fin banginiai vandenį išpučia virš 5 metrų.
Kol kas niekas negali paaiškinti, kodėl vandens išpūtimą galime matyti. Tikėtina, kad tai vandens garai, kurie susikondensuoja šaltame ore, ir mažas kiekis jūros vandens, kuris išeina iš banginio „nosies“. Tai taip pat galėtų būti gleivių purkštuvas iš banginio plaučių.
Uodegos plaukmuo (angl. fluking)
Prieš nerdami į vandens gelmes banginiams patogu iškelti uodegas į orą, nes taip susidaro status kampas. Taip banginių stebėtojai gali pamatyti elegantišką šių gyvūnų uodegos panirimą. Pagal uodegos pelekus yra identifikuojama nemažai banginių rūšių, todėl toks šių gyvūnų elgesys leidžia mokslininkams rinkti svarbią informaciją. Yra du panirimo į vandenį variantai – kuomet matoma apatinė peleko pusė (būtent pagal ją ir galima atpažinti kiekvieną individą) ir kuomet ji būna užsilenkusi.
Daužymas uodega (angl. lobtailing/tail slap)
Banginis iškelia uodegą į orą ir su didžiule jėga trenkia ją į vandens paviršių; tai jis atlieka keliolika ar keliasdešimt kartų iš eilės. Banginiai tuomet gali būti ir apsivertę ant nugaros.
Daužymas peleku (angl. flipper slap)
Dauguma banginių rūšių, o ypač Humpback ir dažniausiai Right banginiai atlieka tokį veiksmą: sukasi ant šono ir daužo krūtinės pelekais per vandenį. Jie tampa tarsi malūnėlis vandenyje. Kartais šie žinduoliai tiesiog guli ant nugaros ir mojuoja į orą iškeltais pelekais, o tuomet jais daužia per vandenį.
Stebėjimas (angl. spyhop)
Taip vadinamas banginio elgesys, kuomet jis vertikaliai iškiša galvą (ir akis) į paviršių ir sukiojasi 90-180 laipsnių kampu. Manoma, kad taip banginiai dairosi, apsižiūri.
Ilsėjimasis (angl. logging)
Taip vadinamas paprasčiausias banginių plūduriavimas vandens paviršiuje, tuomet matoma tik dalis banginio nugaros. Manoma, kad banginiai nemiega, o ilsisi (miegoti jiems neleidžia nuolatinis galvojimas apie kvėpavimą, jei miegotų, uždustų). Tokioje pasyvioje būsenoje dirba tik dalis gyvūno smegenų.
Manoma, kad dauguma atveju tokį banginių elgesį galima aiškinti noru tiesiog smagiai pažaisti. Pastebėta, kad jie persekioja vienas kitą, šoka į orą, sukiojasi ir atlieka kitus judrius veiksmus vandenyje ir paviršiuje. Jeigu banginiai išgirsta pro šalį plaukiantį laivą, jie seka jį, maudosi sukeltose bangose. Atrodo, kad dauguma šių žinduolių mėgsta žmonių, ruonių, jūros vėžlių ir kitų jūros gyventojų kompaniją; jie netgi žaidžia su jūros dumbliais, akmenukais ir kitais jūros objektais, nešdami juos burnoje arba mėtydami ant savo pelekų. Yra logiškų paaiškinimų dėl kai kurių šių gyvūnų veiksmų, tačiau abejojama ar žaidimas savo tikrąja prasme turi kokios reikšmės jų gyvenime.
Ilgą laiką banginiai turėjo didelę ekonominę reikšmę. Viduramžiais banginiai medžioti dėl didelio kiekio mėsos, banginio taukų, kurie naudoti kaip kuras bei žandikaulių, kurie naudoti namų statyboje. Viduramžių pabaigoje į banginių (daugiausia glotniųjų, pvz., grenlandinių) medžioklę išsiruošdavo ištisi laivynai. Ir vėliau jie buvo medžiojami dėl spermaceto, taukų, mėsos ir kaulų. Iš taukų buvo daromas tepalas; mėsa ir kaulai naudoti kaip trąšos; spermacetas naudotas farmacijoje. Banginiams medžioti buvo įrengiami specialūs laivai, ginkluoti tam tikromis patrankomis ir aprūpinti įrengimais banginio produktams perdirbti. Banginiams nušauti naudoti arba suspausto oro sviediniai, kurie pataikę į banginį pripučia jį kaip pūslę, arba žeberklai, vienu galu pririšti prie laivo. XX a. banginių paieškai pradėti naudoti radarai ir lėktuvai. XX a. pradžioje daugiausia banginių medžiokle vertėsi Norvegija. Kiti šios veiklos centrai buvo Pietų Afrikoje ir Falklando salose. Dėl intensyvios medžioklės XX a. pradžioje iškilo banginių išnykimo grėsmė, dėl to jų medžioklė imta riboti, o šiuo metu yra draudžiama ir ją tebevykdo tik kelios šalys (Norvegija, Islandija, Japonija, Grenlandija) bei kai kurios šiaurės tautos.
Banginiai (Cetacea) – žinduolių (Mammalia) porakanopių (Artiodactyla) būrio infrabūrys. Jam priklausantys gyvūnai visiškai prisitaikę gyvenimui vandenyje. Šnekamojoje kalboje banginiais vadinami visi šio infrabūrio atstovai, išskyrus delfinus ir jūrų kiaules. Banginius tirianti teriologijos šaka yra cetologija.
Išskiriamos dvi grupės: ūsuotieji banginiai minta planktonu, moliuskais ir kitais bestuburiais, o dantytieji banginiai yra plėšrūs, minta žuvimis, kitais banginiais ir ruoniais. Visi banginiai gyvena jūroje, išskyrus kelias Upinių delfinų rūšis.
Į vandenį šio infrabūrio žinduolių grupė persikėlė maždaug prieš 50 mln. metų, ankstyvajame eocene. Dėl aplinkos teršimo, žvejybos ir pramoninės banginių medžioklės daugelio banginių rūšių populiacijos yra ženkliai sumažėjusios.