Dvigeldžiai, dvigeldžiai moliuskai (lot. Bivalvia) – moliuskų (Mollusca) tipo klasė, kuriai būdinga dvišalė simetrija, iš šonų kūną gaubia kriauklė, sudaryta iš dviejų geldelių, sujungtų ligamentu. Kriaukles suglaudžia ir praveria 1 ar 2 stiprūs suveriamieji raumenys, sandariai uždarantys geldeles ir apsaugantys moliuską nuo grobuonių. Dauguma kriauklių simetriškos, pailgos, padengtos storu kalkiniu sluoksniu. Kai kurios jūrinės rūšys (pvz., jūrinė perluotė) turi storą perlamutrinį sluoksnį, kuris dėl šviesos spindulių interferacijos gali žvilgėti rausvai, gelsvai ar melsvai. Patekusi į kriauklę smiltelė yra apgaubiama perlamutrinio sluoksnio ir susidaro rutuliški perlai.
Kriauklės vidinėje pusėje yra mantija, o tarp jos ir kūno susidaro maža mantijos ertmė, kurioje telpa žiaunos ir koja. Koja dažniausiai yra kylio formos, todėl jos pagalba moliuskas gali įsirausti į smėlį tiek, kad kyšotų tik užpakalinė kriauklės dalis. Tarp pravirų geldučių susidaro plyšys – sifonas, pro kurį į mantijos ertmę patenka vanduo. Yra skiriami du sifonų tipai: žiauninis ir kloakinis. Pro žiauninį sifoną vanduo teka į mantijos ertmę, o pro kloakinį – išteka.
Dvigeldžiai moliuskai neturi galvos ir ryklės su radule, todėl maistas per stemplę patenka tiesiog į vidurinės žarnos skrandį. Abipus skrandžio yra dvi stambios kepenų skiautės. Toliau vidurinė žarna sudaro ilgą kilpą kojoje ir pereina į užpakalinę žarną, kuri atsiveria į mantijos ertmę.
Moliuskai minta mikroplanktonu ar detritu filtruodami vandenį. Smulkios maisto dalelės nukreipiamos į burnos skiautes, kur toliau pro burną keliauja į stemplę. Stambios, maistui netinkamos dalelės pašalinamos pro sifoną.
Primityviausieji dvigeldžiai moliuskai turi tipiškas porines ktenidijas (plunksniškas žiaunas), kiti – tinklelio pavidalo žiaunų lapelius.
Dvigeldžių moliuskų kraujotakos sistema atvira. Iš žiaunų kraujas (hemolimfa) patenka į du prieširdžius, iš jų – į skilvelį. Iš skilvelio kraujas teka į dvi aortas – priekinę ir užpakalinę, kurios skyla į arterijas. Jomis kraujas patenka į koją, mantijos priekinę dalį ir vidaus organus. Iš arterijų kraujas teka į sinusus, o iš organų telkiasį į centrinį sinusą, iš kurio patenka į žiauninę kraujagyslę.
Turi 3 poras ganglijų ir ilgas konektyvas.
Kadangi dvigeldžiai moliuskai yra sėslūs ir mažai judantys, jų jutimo organai redukuoti. Išlikę statocistai ir osfradijos. Pastarosios yra išsidėsčiusios kojoje ir yra cheminio jutimo organai. Tikrųjų akių nėra, tik antrinės kilmės akelės, išsidėsčiusios mantijos pakraščiuose. Jomis pastebi priešus ir orientuojasi aplinkoje net prieblandoje. Aukštesnieji dvigeldžiai moliuskai jau turi sudėtingas akis su lęšiuku ir dviem tinklainės sluoksniais. Kai kurie dvigeldžiai mantijos pakraščiuose ant ilgų išaugų – čiuopiklių – turi lietimo jutimo ląstelių.
Šalinimo sistemai priskiriami bojanaus organai, pavadinti Vilnaus universiteto profesoriaus L. H. Bojanaus, tyrusio dvigeldžius moliuskus, garbei. Tai V raidės formos maišeliai, kurių vienas galas atsiveria į celomą, o kitas į mantijos ertmę.
Dauguma dvigeldžių moliuskų yra skirtalyčiai. Stambios gonados išsidėsčiusios kūno priekinėje dalyje bei kojoje. Kiaušintakiai arba sėklatakiai atsiveria į mantijos ertmę. Apvaisinimas išorinis, lytiniai produktai išleidžiami į vandenį. Iš kiaušinių išsivysto lervinė stadija – trochofora, po to veligerio lerva, kuri jau turi daug dvigeldžiams moliuskams būdingų organų. Abi šios lervinės stadijos planktoninės, todėl vanduo jas išnešioja ir taip išplinta. Kai kurių dvigeldžių moliuskų (pvz., geldučių Unionidae) lervas išnešioja žuvys.
Dvigeldžiai moliuskai – svarbūs vandens valytojai. Midijos, širdutės, dreisenos per parą apvalo kelis šimtus kubinių metrų vandens, todėl vadinamos biofiltratoriais. Kai kurie moliuskai sugeba įsigręžti į kietą substratą ir ten gyventi. Vieni tai daro mechaninu būdu, kiti tirpina rūgštimis. Smulkūs dvigeldžiai yra daugelio žuvų maistas. Kai kurie yra valgomi (austrės, šukutės, midijos). Perlamutrinį sluoksnį turintys moliuskai auginami perlų gavybai. Laivagraužiai gadina medinius statinius ir kt.
Pasaulyje žinoma daugiau kaip 15 000 dvigeldžių moliuskų rūšių.
Dvigeldžių moliuskų klasė skirstoma:
Dvigeldžiai, dvigeldžiai moliuskai (lot. Bivalvia) – moliuskų (Mollusca) tipo klasė, kuriai būdinga dvišalė simetrija, iš šonų kūną gaubia kriauklė, sudaryta iš dviejų geldelių, sujungtų ligamentu. Kriaukles suglaudžia ir praveria 1 ar 2 stiprūs suveriamieji raumenys, sandariai uždarantys geldeles ir apsaugantys moliuską nuo grobuonių. Dauguma kriauklių simetriškos, pailgos, padengtos storu kalkiniu sluoksniu. Kai kurios jūrinės rūšys (pvz., jūrinė perluotė) turi storą perlamutrinį sluoksnį, kuris dėl šviesos spindulių interferacijos gali žvilgėti rausvai, gelsvai ar melsvai. Patekusi į kriauklę smiltelė yra apgaubiama perlamutrinio sluoksnio ir susidaro rutuliški perlai.
Kriauklės vidinėje pusėje yra mantija, o tarp jos ir kūno susidaro maža mantijos ertmė, kurioje telpa žiaunos ir koja. Koja dažniausiai yra kylio formos, todėl jos pagalba moliuskas gali įsirausti į smėlį tiek, kad kyšotų tik užpakalinė kriauklės dalis. Tarp pravirų geldučių susidaro plyšys – sifonas, pro kurį į mantijos ertmę patenka vanduo. Yra skiriami du sifonų tipai: žiauninis ir kloakinis. Pro žiauninį sifoną vanduo teka į mantijos ertmę, o pro kloakinį – išteka.
